„Klasikos serija“: „Mėlyna“ – pasiilgusiems stipraus kino
2016-08-19

Pirmoji žymaus lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio „Trijų spalvų“ trilogijos, tapusios autorinio kino etalonu, dalis – 1993 m. drama „Mėlyna“ su Juliette Binoche – pasakoja apie netektį ir vienatvę, meilę ir žmogiškų ryšių svarbą. Binoche už šį vaidmenį, dėl kurio, kaip teigiama, atsisakė filmuotis Spielbergo filmuose „Juros periodo parkas“ ir „Šindlerio sąrašas“, gavo „Cezarį“ ir buvo nominuota Auksiniam gaubliui. Pats filmas nuskynė Venecijos kino festivalio laurus, buvo pripažintas žiūrovų ir kritikų.

Filmo siužetas – dramatiškas ir kupinas emocinių įtampų, todėl meistriškas aktorės darbas – viena pagrindinių jo sėkmės priežasčių. Juliette įkūnijama trisdešimtmetė Julie išgyvena tragišką vyro ir dukters žūtį, po kurios ji turi nuspręsti, kaip toliau tvarkytis su savo gyvenimu. Giliai gniauždama sielvartą ir emocijas, Julie siekia sunaikinti visus ankstesnio laimingo gyvenimo ženklus, įskaitant ir neužbaigtą vyro, žymaus kompozitoriaus, simfonijos partitūrą. Vis dėlto, atmintis sugrįžta – per muziką, atsivejančią iš praeities ir simboliškai susiejančią su ateitimi, ir mėlyną dukrelės kambario šviestuvą. Nors daugybė žmonių trokšta išgirsti užbaigtą Julie vyro pradėtą muzikos kūrinį, skirtą Europai suvienyti, ji pati tesiekia jį sunaikinti. Tačiau tik parašius šios simfonijos finalą jai pavyksta paleisti savo skausmą ir iš tikrųjų pravirkti.

Muzikai filme suteikiamas ypatingas vaidmuo – ji visąlaik lydi heroję, svyruodama nuo didingos ir dramatiškos iki ramios ir guodžiančios. Vienoje scenoje matome Julie paskendusią miesto šurmulyje, kol iš visų natūralių gatvės garsų išsiskiria vienas – fleitos – garsas, primenantis jai vyro sukurtą melodiją. Į vidinį Julie pasaulį įveda ir užtemstantys kadrai, stambiu planu filmuojami objektai ar ekraną užliejanti mistiška mėlyna šviesa, o labiausiai pats veidas, kuriame viskas atsispindi lyg drobėje. Filmas nepaprastai vizualus – tokie kadrai kaip senutės su tuščiu buteliu rankinėje, sunkiai siekiančios šiukšlių konteinerio angos, ar cypiančių bejėgių peliūkščių – verti kinematografijos aukso fondo.

Julie bando rasti paguodą pas pensionate gyvenančią motiną, deja, ši painioja ją su savo seserimi ir jau sunkiai suvokia jos tariamus žodžius. Motina dienas leidžia žiūrėdama per televizorių ekstremalų sportą ir tai, regis, padeda jai nepasiduoti. O Julie gyvenimas persipina su kitų likimais – slapta ją mylėjusio vyro bičiulio, laisvo elgesio kaimynės ir netikėtinai atsiradusios nėščios vyro meilužės. Suvokusi, kiek daug įtakos gyvenime turi paprasčiausi atsitiktinumai, ji pasielgia gana netradiciškai, o destruktyvus elgesys pamažu keičiasi į globėjišką.

Taigi, vienas pagrindinių filmo klausimų – kaip žmonės ištveria nelaimes ir iš kur jie semiasi jėgų gyventi toliau. Ar tai meilė, viltis ir tikėjimas, kaip filmo pabaigoje gieda choras? Ar suvokimas, kad viskas yra laikina ir tarp tikro ir apgaulingo tėra plonytė riba? O gal nuoširdus emocinis ryšys ir pagalba kitiems? Nors atrodytų, kad filmo tema – kančia, tačiau pats režisierius šią trilogijos dalį paskyrė laisvei. Filmo pabaigoje, skambant sukrečiančiai muzikai, matome nuogą ir pirmą kartą nuoširdžiai verkiančią Julie. Iš arti rodomas aktorės veidas turbūt labiausiai kalba apie neišvengiamą susitikimą su savimi, kai kito pamato nebelieka.

Martyna Bražiūnaitė / Teatrai.lt

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.