Tarptautiniai „Sirenų“ veidai: „Moters dalys“ pagal Kornél Mundruczó
2021-09-27

Vienas įdomiausių šių laikų Europos režisierių vengras Kornél Mundruczó sugrįžta į festivalį „Sirenos“ – 2017 m.  festivalyje parodytas šio režisieriaus spektaklis „Gyvenimo imitacija“ sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Jau šiandien festivalyje „Sirenos“ bus parodytas Mundruczó spektaklis „Moters dalys“. 2018 metais įvykusi premjera buvo itin palankiai įvertinta kritikų, iškart sulaukė tarptautinio dėmesio, šiuo metu spektaklis keliauja po garsiausias pasaulio scenas. „Moters dalys“ šią vasarą buvo parodytas ir prestižinio Avinjono teatro festivalio pagrindinėje programoje. 2019 m. šis darbas pelnė Grand prix premiją kaip geriausias 2019 m. Lenkijos spektaklis „Dieviškosios komedijos“ festivalyje Krokuvoje. Prieš spektaklio rodymą „Sirenų“ festivalyje – trumpas pokalbis su režisieriumi Kornél Mundruczó.

 

Spektaklį „Moters dalys“ sukūrėte kartu su dramaturge Kata Wéber.  Kaip gimė šio spektaklio dramaturgija?

Kata Wéber yra nuostabi rašytoja. Jos istorijos dažnai provokuoja, tačiau visada yra pilnos empatijos. Ši kombinacija yra itin retai sutinkama. Dažniausiai kuriama tik dėl provokacijos. Arba empatija kūriniuose būna netikra.

„Moters dalys“ buvo labai ypatingas kūrinys, nes TR Warszawa mums pasiūlė neįtikėtiną laisvę kurti – mums buvo pasakyta, kad galime daryti, ką tik norime. Ką tik buvo sugriuvę mano statomo filmo planai, išgyvenau keistoką laikotarpį. Tuomet mes su Kata nuvykome į Varšuvą dešimčiai dienų susidėlioti nedidelius spektaklio apmatus, struktūrą. Ir tuo metu mums parūpo svarbi tema: kam priklauso moters kūnas? Ar tai yra tik tam tikras statusas, ar moteriai iš tiesų priklauso jos kūnas? Ties šia tema su aktoriais dirbome visas dešimt dienų. Tada grįžome namo, pradėjome galvoti apie šį darbą, o kartu permąstyti ir savo tragediją: mudu su Kata patyrėme neišnešioto mūsų kūdikio mirtį. Iki tol mes niekada apie tai nekalbėjome, o kai prasidėjo šis kūrybinis procesas, sutikome, kad norime su šia tema dirbti. Taip mes rutuliojome pjesės idėją. Po to Kata sugrįžo jau su parašyta pjese, ir mes Varšuvoje repeticijas pradėjome jau su užbaigta pjese.

Turiu įtarimą, kad ne visi kritikai palankiai žiūrėjo į tai, jog spektaklio tema – itin jautri, susijusi su moters nėštumu, gimdymu, kūdikio praradimu, o spektaklį apie tai pastatė režisierius vyras. Ar pats apie tai svarstėte?

Taip, apie tai svarsčiau labai daug laiko. Aš daug kartų sau uždaviau klausimą ar yra gerai statyti spektaklį keliant tokius klausimus man, vyrui? Tačiau juk turėjau asmeninę patirtį, kurią išgyvenome kartu su Kata. Kadangi mes jau daug metų kuriame kartu ir dalijamės idėjomis, jaučiausi, kad kalbėti šia tema turiu teisę.

Kita vertus, tikriausiai yra ir gilesnis klausimas: ką reiškia būti feministu? Tai gali reikšti, kad tu supranti moteris. Kažkam tai gali reikšti požiūrį į vyrą ir moterį iš moters perspektyvos. Tai yra pagrindinis klausimas, kaip mes tai suprantame. Nežinau, ar suprantu dabartinius laikus. Kartais man atrodo kad randasi per siauro kritiškumo, kalbant šia tema. Mano nuomone, čia reikėtų kalbėti apie moralę ir empatiją visais įmanomais būdais. Jaučiu, kad ši tema man, kaip vyrui, turi tam tikras ribas. Aš remiu feministinius judėjimus, taip pat esu dviejų merginų tėvas, todėl vis dėlto manau, kad turiu teisę apie tai kalbėti.

Po šio spektaklio premjeros kartu su Kata Weber sukūrėte ir filmą tokiu pačiu pavadinimu: „Moters dalys“. Kaip jūs, kaip teatro ir kino kūrėjas matote šias dvi – teatro ir kino kalbas? Kaip jas atskiriate?

Mano supratimu, jos viena nuo kitos yra labai toli. Taip pat toli, kaip, pavyzdžiui, architektūra ir muzika. Dėl to, kad jos abi į savo kūrinį įtraukia vaidinimą, šios kalbos atrodo stovinčios greta. Tačiau realybėje -logika, struktūra, kuri naudojama teatre ir kine, yra itin toli viena nuo kitos. „Moters dalys“ atveju, viskas gimė kaip spektaklis. Man „Moters dalys“ visada ir liks spektaklis, pjesės evoliucija. 

Padariau tam tikrą adaptaciją ekranui. Buvo labai sunku Lenkijoje pastatytą spektaklį adaptuoti amerikietiškam filmui. Tačiau man atrodo, kad ir tie, kurie šios Katos Wéber pjesės nežino, spektaklio ir filmo atveju išgyvena pilną patirtį. Manau, kad abi itin skirtingas auditorijas su šiuo kūriniu pavyko supažindinti savaip. Tačiau žinoma, tai trapus klausimas. Man visų pirma tai yra spektaklis. Tačiau labai daug mano filmų gimė tiesiog kaip kinas. Kažkada vieną savo filmą adaptavau scenai, tačiau man tai visų pirma yra filmas.

Kaip vis dėlto nusprendžiate, kokią temą norite atskleisti per kino kamerą, o kokią - teatro scenoje?

Mano pagrindinis interesas yra papasakoti istoriją. Šiuo klausimu esu ganėtinai klasikinis kūrėjas. Tikiu istorijos pasakojimo galia. Visiškai nesu postdraminio teatro atstovas. Manau, kad teatro ir kino pagrindas susiformavo dar senovės graikų laikais.

Kai man tenka nuspręsti, kurti kiną ar teatrą, dažniausiai tai nėra kažkoks itin svarbus sprendimas, viskas įvyksta pragmatiškai: būnu kviečiamas arba kurti kino aikštelėje, arba teatre. Turiu tik daug galvoti apie istoriją: kas būtų geriausia? Ką pasakoti? Kur konkrečiai dabar esu? Su kuo dirbu? Labai paprasti bet įtraukiantys klausimai. Pavyzdžiui, esu Varšuvoje. Kas šiame mieste yra svarbūs klausimai? Kaip žiūrovai gali susitapatinti su tuo, ką mes kuriame?

Jei kuriu didesnį filmą Amerikoje, vadinasi klausimai, kuriuos keliu, turėtų būti globalesni, nes tai yra skirta žiūrovui iš viso pasaulio. Aš visada stengiuosi būti labai sąžiningas ir asmeniškas, savo kūrybą remiu tikėdamas atvirumu. Taigi, aš visad galvoju, kas yra tinkama teatrui, o kas kinui. Tuomet jau kyla formos, kokią naudosiu, klausimas. Juk negali daryti kino teatre ir atvirkščiai...

Kalbant apie teatrą: kokius teatro privalumus matote dabartiniais laikais? Kokį, jūsų nuomone, laikmetį apskritai teatras dabar išgyvena?

Jaučiu, kad teatras išgyvena gerą laikotarpį: čia yra neįtikėtina stiliaus ir formų įvairovė. Teatras yra gana lokalus, sakyčiau net nacionalinis reiškinys geriausiomis šio žodžio prasmėmis. Turiu omenyje, kad teatre visada vyksta pokalbis su vietinėmis bendruomenėmis, dažniausiai vietine kalba. Teatras yra puikus forumas, todėl jame keliami klausimai gali artimai sieti vietines bendruomenes. Ypač per pandemiją aš mėgaujuosi tokių mažų bendruomenių pasiekiamumu teatro kalba.

Teatras yra visiškai skirtingas Vilniuje ar Argentinoje, Vokietijoje ar Rumunijoje. Teatre nėra globalios kalbos, o kine tarptautinė kalba egzistuoja: filmai yra ganėtinai panašūs. Žinoma, galima laužyti istorijos pasakojimo struktūrą ir t. t., tačiau kaip pagrindas, kinas yra ganėtinai panašus. Todėl manau, kad teatrui yra labai palanku komunikuoti, koks jis gali būti skirtingas savo supratimu, kultūrinėmis tradicijomis. Teatro žmonėms tai reikėtų suprasti ir vertinti.

Spektaklis „Moters dalys“ bus parodytas rugsėjo 27 d. 19:00 Naujojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje.

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks iki spalio 7 dienos. Daugiau informacijos apie renginius galima rasti internetinėje svetainėje www.sirenos.lt ir Facebook paskyroje @sirenos.festival.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio mecenatas: Yukon Advanced Optics Worldwide. Organizatorius: „Vilniaus festivaliai“.

 

Parengė Ugnė Kačkauskaitė

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.