Režisierius Stas Žirkov – apie karantininį teatrą Ukrainoje ir Vilniuje statomą pjesę
2021-03-23

Nuo praėjusios savaitės Vilniaus mažojo teatro koridoriai ir repeticijų erdvės vėl alsuoja gyvybe – įsibėgėjus dramaturgijos ir teatro erdvės „DramaTest“ kūrybiniams procesams darbą čia pradėjo dar vienas projekto dalyvis, ukrainiečių režisierius Stas Žirkov. Perspektyvus Ukrainos jaunosios kartos teatro kūrėjas Lietuvoje vieši ne pirmą kartą, tačiau su Vilniaus mažojo teatro trupe bendradarbiauja pirmąsyk ir neslepia didžiulio entuziazmo kibti į darbą – eskizo kūrimą pagal Nataljos Vorožbit pjesę „Saša, išnešk šiukšles“. „Ukrainoje labai vertiname Lietuvos kūrėjus ir lietuviškąją teatro tradiciją, dėl to galimybė čia padirbėti man tam tikra prasme yra priartėjimas prie svajonės“, – atvirauja S. Žirkov, su kuriuo kalbamės apie būsimus darbus ir karantininio darbo ypatybes gimtojoje Ukrainoje. 

 

Paskutiniu metu veiklos nestokojote – Kijeve dirbote net prie dviejų premjerų. Ar toks darbinis ritmas pandemijos metu – kasdienybė, ar veikiau – retas įvykis? Kaip jūsų kūrybinis gyvenimas klostosi karantino akivaizdoje? 

Taip, šiuo metu dirbu prie naujų spektaklių Kijevo „Aukso vartų“ teatre bei Kijevo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dniepro krante – pastarajam teatrui taip pat vadovauju. Be abejonės, šie metai buvo labai neįprasti, o penkis mėnesius trukęs griežtas karantinas buvo turbūt pats sunkiausias laikas, kokį galėčiau įsivaizduoti. Dirbome gaudami tik dalį atlyginimo, o ir pats darbas nė kiek nepriminė įprasto – dėl to netgi sakyčiau, kad karantino laikotarpis buvo labai depresyvus.

Man, teatro vadovui, didžiausias ir sunkiausias klausimas buvo, kaip išlaikyti visus teatro darbuotojus, suteikti jiems motyvacijos, nuraminti, įtikinti pasilikti šioje nežinomybėje vietoje to, kad susirastų kitus darbus neuždarytuose sektoriuose... Neprarasti teatro darbuotojų – pats sudėtingiausias pandemijos uždavinys. O ir kūrybos prasme lengva nebuvo – režisieriumi dirbu dešimt metų nuo 25-erių ir sunkesnio laikotarpio tikrai nesu patyręs.

Lapkričio mėnesį prasidėjęs antrasis karantinas Lietuvos teatrus vėl privertė užsidaryti ir ieškoti alternatyvių būdų toliau kurti bei išlaikyti ryšį su žiūrovais. Daugelis teatrų ir nepriklausomų kūrėjų persikėlė į virtualią erdvę, kur vyksta pjesių skaitymai, spektaklių transliacijos ir kiti pasirodymai. Ar Ukrainoje pastebite panašias tendencijas? Kaip pats žiūrite į virtualųjį pandeminį teatrą?

Su situacija Lietuvoje buvau susipažinęs ir anksčiau, nes rudenį stačiau spektaklį Alytaus miesto teatre – tai kaip tik buvo paskutinės dienos prieš karantiną, tad labai džiaugiuosi pasinaudojęs tokia proga. Tuo tarpu Ukrainoje situacija kiek kitokia – griežto karantino režimu gyvenome nuo praėjusių metų kovo iki rugsėjo mėnesio, tuo laikotarpiu visai negalėjome dirbti. Nuo rugsėjo mėnesio mes vėl galime kurti ir repetuoti, spektakliuose leidžiama lankytis pusei įprasto žiūrovų skaičiaus. Suprantu, kad šiuo klausimu mums pasisekė – Lietuvoje ar Vokietijoje, kur esu nemažai dirbęs, teatrai šiuo metu visai neturi galimybės rodyti spektaklius, tuo tarpu mano vadovaujamas teatras nuo rugsėjo mėnesio pristatė net penkias premjeras. Nežinau, kas būtų, jei negalėtume rodyti spektaklių, kadangi, mano galva, virtualus teatras yra visiška nesąmonė. Juk online aktoriai negali jausti publikos reakcijų ir emocijų – neįsivaizduoju teatro be to. Žinoma, penkis mėnesius trukusio karantino metu neišvengiamai transliavome spektaklius internetu, suskaitmeninome dalį savo turinio, bet, mano galva, tokia teatro forma – visiškas niekalas.

Šiuo metu pradedate dirbti Vilniaus mažajame teatre – esate vienas iš dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės „DramaTest“ dalyvių. Kokie keliai jus atvedė čia?

Partnerystė su Vilniaus mažuoju teatru – įdomus ir ilgai mezgęsis dalykas. Viskas prasidėjo nuo to, kad Ukrainos teatro prodiuserei Oksanai Nemčuk, kuri yra nemažai dirbusi su jūsų režisieriumi Rimu Tuminu, užsiminiau, jog norėčiau išbandyti savo jėgas su spektakliu Lietuvoje. Oksana pažadėjo Vilniuje suorganizuoti susitikimą su Gabriele Tuminaite. Po kurio laiko su spektakliu viešėjau Minske ir supratau, kad Vilnius visiškai netoli – vos už kelių valandų kelio traukiniu, tad nusprendžiau porai dienų ten nuvykti.

Vilniuje pasižiūrėjau du spektaklius Mažajame teatre, kurie man paliko didžiulį įspūdį, taip pat pasikalbėjau tiek su Gabriele, tiek su kitais teatro darbuotojais, nuostabiais trupės aktoriais. Pirmasis susitikimas buvo išties puikus, smagiai pabendravome ir aš pasakiau, kad labai norėčiau kada nors čia padirbėti. Visgi mūsų bendradarbiavimas neįvyko iškart – antrąjį kartą susitikome rudenį Alytuje, kuomet ir pradėjome kalbėtis apie konkrečius ateities planus.

Nežinau, ar jūs, lietuviai, tai žinote, tačiau Ukrainos teatro kūrėjai į jūsiškius žiūri su milžiniška pagarba. Nors Lietuva – nedidelė šalis, joje yra daugybė genialių teatro režisierių. Meilė Lietuvos teatrui būdinga ištisoms ukrainiečių režisierių kartoms (juokiasi). Mes nemažai kalbame apie jūsų kūrėjus, lietuviškąją teatro tradiciją. Dėl to galimybė padirbėti su Lietuvos kūrėjais man tam tikra prasme buvo priartėjimas prie svajonės. 

Į Lietuvą atkeliavote su šiuolaikine pjese iš Ukrainos – dramaturgės Nataljos Vorožbit kūriniu „Saša, išnešk šiukšles“. Kodėl pasirinkote dirbti būtent su šiuo kūriniu? Kas jame jums, kaip režisieriui, atrodo svarbu?

Ilgai galvojau apie tai, kokią pjesę rinktis, tačiau iškart žinojau, kad tai turėtų būti šiuolaikinis lietuvių arba ukrainiečių tekstas. Skaičiau keletą Lietuvos kūrėjų pjesių, bet galiausiai supratau, kad pirmąjį kartą kurdamas Lietuvoje saugiau jausiuos su ukrainietišku tekstu. Nataljos Vorožbit pjesė „Saša, išnešk šiukšles“ liečia man asmeniškai labai svarbią temą – 2014-ųjų įvykius Ukrainoje, Maidane. Tai – puiki pjesė, apie mūsų karą ir revoliuciją kalbanti labai sąmojingai, tekstą išties smagu skaityti. Iki šiol nesu dirbęs su Nataljos kūriniais, tačiau pažįstu ją ne vienerius metus ir žaviuosi tuo, kaip ši autorė kuria. Ji – labai talentinga dramaturgė, tad nenorėjau praleisti progos Lietuvoje padirbėti su jos tekstu.

Šią savaitę pradėjote darbą su Vilniaus mažojo teatro komanda ir intensyviai kursite dvi savaites. Ko tikitės iš šio laikotarpio? Ko labiausiai laukiate? Nors nuskambės paprastai, man pats svarbiausias dalykas kiekviename kūrybiniame procese yra žmonės. Kiekvienas spektaklis mane supažindina su naujais žmonėmis, kurie tampa svarbiausiu to darbo aspektu: tai ir aktoriai, ir scenos darbininkai, ir šviesų bei garso kūrėjai, ir administracijos darbuotojai bei daugelis kitų. Gali turėti puikiausią pjesę, geriausią techninę bazę, tačiau jei nepavyksta atrasti ryšio su drauge dirbančiais žmonėmis, niekas nepavyks. Man svarbu, kad pjesė rezonuotų su aktoriais taip, kaip ji rezonuoja su manimi. Juk kiekviena pažintis su tekstu teatre – ypatinga akimirka, naujas nuotykis, į kurį norisi leistis visiems kartu, daryti atradimus.

Žinoma, suprantu, kad nesukursime nieko pernelyg revoliucingo – šiam darbui turime vos dvi savaites, – tačiau tiek laiko, net neabejoju, užteks sukurti naujam savitam pasauliui scenoje. Iš tų dviejų savaičių tikrai tikiuosi nemažai – visų pirma, kad tai būtų prasmingas laikas man pačiam ir visai komandai. Be to, man labai svarbu, kad ši pjesė suskambės būtent šiuo metu, būtent šioje scenoje. Nekantrauju pradėti darbus ir šios kelionės į Lietuvą beprotiškai laukiau!

Ačiū už pokalbį!

Parengė Agnė Vidugirytė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.