Režisierius Łukasz Twarkowski: „Respublikoje“ žiūrovas pasijus veiksmo dalyviu
2020-08-24

Rugsėjo 3, 4, 5 dienomis įvyks pirmoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro 81 sezono premjera – Łukaszo Twarkowskio režisuojama „Respublika“.  Tai išskirtinio dydžio ir formos spektaklis, kuriame, pasak režisieriaus, kiekvienas pasijus esąs veiksmo dalis, uždaros komunos narys. Kūrėją labiausiai domina šiuolaikinio žmogaus mąstysenos paslaptys, pasikeitęs informacijos priėmimas ir suvokimas, todėl norėdamas pasiekti tokį žiūrovą, Łukasz Twarkowski renkasi naujas teatro formas, kuriose jungia filmuotą vaizdą, aktorių vaidybą, vizualiuosius menus ir muziką. Pastarajai „Respublikoje“ skiriama ypač daug reikšmės.

 

Praėjo treji metai po „Lokio“. Ir dabar vėl rudenį, vėl rugsėjį, pristatysi kitą premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kas per trejus metus pasikeitė tavo gyvenime, kūrybiniuose ieškojimuose?

Po „Lokio“ premjeros gavau daugybę pakvietimų statyti spektaklius, bet bandau juos šiek tiek nukelti į ateitį. Dirbu lėtai ir man tai labai svarbu, stengiuosi nekurti daugiau nei vieno didelio spektaklio per metus. Manau, kad mane dominančios temos yra tos pačios. Gilios temos. Nors tema kaskart ir skiriasi, tai vis tiek yra apie žmonių protų paslaptis. Nesakyčiau, kad jaučiuosi labiau subrendęs. Gal sąmoningesnis ieškodamas temų. Tikslas dabar aiškesnis. Nežinai, kaip jį pasiekti ir kaip viskas bus, bet turi tikslesnį įsivaizdavimą.

 

O kaip asmeninis gyvenimas? Juk per „Lokio“ repeticijas susilaukei dukters. Beje, kaip ir scenografas Fabien Lédé su dramaturge Anka Herbut susilaukė berniuko.

Taip, jie tarsi „Lokio“ vaikai. Mano dukra Mia gimė, kai buvome įpusėję repeticijas. Per premjerą jai buvo šeši mėnesiai, o Anka net negalėjo likti iki premjeros – Kosma gimė kelios savaitės po „Lokio“. Po to Fabien ir Anka išsikraustė iš Vroclavo, todėl dabar mažiau bendraujame, ir mūsų vaikai nebežaidžia kartu. Darbas teatre visad sunkus, ypač tarptautiniuose projektuose, nes jaučiu, kad per mažai būnu su šeima.

 

Pereikime prie tavo naujo pastatymo. „Respublikoje“ kaip ir „Lokyje“ bus dideli ekranai (tik ne vienas, o du) vėl bus gyvas aktorių filmavimas ir retransliavimas, tad ar čia taip pat vaizdas bus viskas („Lokio“ ekrane buvo užrašas „Image is everything“)?

Visiškai ne. Taip, „Lokis“ buvo apie vaizdą, apie įvaizdį. Žvėries įvaizdį, žvėriškumo įvaizdį. Tai man, aišku, visada svarbu, nes dirbu su multimedijomis, vaizdo kameromis, filmavimais. Bet „Respublikoje“ viskas kitaip, nes neturime griežtai apibrėžtos publikos ir scenos. Čia nėra rėmų. Kai dirbi scenoje, turi ekrano rėmus ir scenos ribas. Gali kurti vaizdus vaizduose ir visad daugiau mažiau žinai, iš kurio kampo tai daryti, iš kurio kampo viską matys žiūrovas. „Respublikoje“ viskas visai ne apie vaizdą, o apie komponavimą daugiasluoksnių persikeičiančių naratyvų. Aktoriai bus didelėje erdvėje, primenančioje kino studiją. Ten bus atkurtos patalpos, kuriose gyvenome, kai buvome išsikraustę į miškus. Žiūrovai galės vaikščioti po visą erdvę, užeiti į tas patalpas, bus ir amfiteatras, kur atsisėdus galima stebėti veiksmą iš viršaus ir puikiai matyti ekranus. Bet visgi tai yra labiau apie bendrą patirtį. „Respublika“ bus sudaryta iš trijų skirtingų dalių. Pirma dalis bus tarsi paroda, antra – videoinstaliacija, kuri vyks gyvai, o trečioje dalyje bus reivo patirtis.

Tad sakyčiau, kad tai labiau muzikinis renginys, turintis performanso dalių, o ne performansas, turintis muzikinių dalių. Čia svarbiausias bus DJ pultas.

 

O tai kiek bus teatro?

Neturiu supratimo, kas yra teatras šiais laikais. To, ką įprastai vadiname teatru, negaliu pakęsti. Dažnai savo darbe sakome – baikit daryti teatrą. Teatras pats savaime jau yra nepakankamas šiais laikais. Turime ieškoti naujų formų, esančių kryžkelėse. Ypač kai dirbi su video, matai, kiek daug kitų būdų kurti pasakojimus galì rasti tose kryžkelėse. Ko negãli pasiekti teatras, arba ko negãli pasiekti video, galima pasiekti pasitelkus ir miksuojant juos abu. Ta sinergija duoda kai ką visiškai kitokio. „Respublika“ labai imersinis (panardinantis) spektaklis. Tai labai didelė instaliacija, suteikianti pojūtį, kad esi veiksmo sūkuryje. Žinoma, žiūrovas gali pasirinkti tiesiog stebėti viską nuo platformos.

 

Sakai, kad žmonės galės eiti į visas erdves ir būti šalia aktorių, bet ar tikrai nebus tokių vietų, kur publika turėtų šiek tiek atsitraukti ir netrukdyti aktoriams?

Kadangi bus nemažai žmonių, pradžioje įspėsime juos, kad duotų erdvės aktoriams. Jie gali bendrauti, bet jei pamato ateinantį aktorių su kamera, turėtų pasistengti netrukdyti. Bus galima būti visose patalpose, kai jose vyks veiksmas. Mes nieko nedraudžiame. Po pirmų repeticijų su žiūrovais pamatysime, kaip viskas veikia. Tai imersinis spektaklis, kur neįmanoma visko pamatyti per vieną kartą, nes vienu metu vyksta keletas scenų ir žiūrovas renkasi, ką žiūrėti: ar montažą, ar vaikščioti po scenografiją ir stebėti veiksmą, kuris nerodomas per ekranus. Kitą kartą žiūrovas galės rinktis visai kitą trajektoriją ir pamatyti naujus dalykus.

 

Kodėl manai, kad tradicinis teatras nebėra paveikus?

Gyvename vaizdų pasaulyje, bendraujame per įvaizdžius ir nuolat esame prisijungę. Todėl teatre ieškome naujų būdų pasakoti istorijas. Bandome rasti ir apibūdinti tai, kaip žmogus mąsto šiais laikais, kaip mato pasaulį. Vis labiau ir labiau tampame kibernetizuotais, niekad neatsijungiame, dažnai net stebime du ekranus tuo pačiu metu. Dėl to keičiasi mūsų suvokimas, jis ima veikti kitaip. Gal dėl to ir šio spektaklio atveju, ir kitų darbų atveju, tai man siejasi su transcendencijos poreikiu. Ją aš randu reivo judėjimuose ir pačiame reive. Tad jei norime nagrinėti tokias temas, joms reikia naujų teatro formų.

Teatras – tai patirtis. Spektaklis niekad nėra vien vaizdas, net ir „Lokis“ yra labai juslinė patirtis. Teatras man viena iš labiausiai jutiminių meno sričių. Čia veikia kūnas, prakaitas, garsi muzika, buvimas kartu. Visi pojūčiai gali veikti vienu metu. Dažniausiai teatre jų neišnaudoja, bet mes siekiame dirbti su pojūčiais, kartais net radikaliais ar skausmingais būdais, ir tai visad yra apie patirtį.

 

Šis spektaklis turėjo išskirtinai ilgą pasiruošimo procesą. Kalbu apie kūrybines stovyklas, kur nebuvo taisyklių. Aktoriai turėjo patys sugalvoti, ką veikti. Stebėjote juos, filmavote, jie dalinosi išpažintimis, kaip jaučiasi, ką galvoja. Aktoriai iš tiesų atsiskyrė nuo artimųjų, nuo patogumų, turėjo dirbti, tvarkytis, kažką sugalvoti. Ar neprasidėjo nepasitenkinimas, ar nebuvo sunku?

Pradžia nebuvo lengva. Aš visad apie šį projektą galvojau kaip apie eksperimentą. Pirmos savaitės miškuose buvo keistos visiems, nes pranešėme, kad nerepetuosime ir beveik negalvosime apie spektaklį ar rezultatą, tik sieksime įsivaizduoti, kaip būtų, jei tikrai metus gyventume atsiskyrę nuo civilizacijos. Projekto pagrindas – bendruomenė, gyvenanti atskirai nuo visuomenės, bandanti bazinių pajamų idėją. Juk matome, kaip greitai viskas keičiasi ir akivaizdu, kad greitai visiems žmonėms darbų nebeužteks, tad pradedi galvoti – kas toliau? Gal mums ir nebereikės dirbti? Visgi greit supratome, kad ne viskas taip paprasta. Tai kur kas sudėtingesnis reikalas. Galvojome apie žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Mus pasiekia daugybė žinučių ir visos jos prieštarauja viena kitai, jaučiamės bejėgiai ir pasimetę. Nes ką bedarytum – kenki. Kitiems, planetai. Nėra gero pasirinkimo. Ką bedarytum – darai žalą. Tad grupė žmonių ėmė reivinti, ieškodami atspirties beviltiškai situacijai. Tai gal absurdas, bet kita vertus, o ką mes galime padaryti?

 

Bet ar nėra priešingai, ar reivas nėra pabėgimas nuo šio pasaulio, užsimiršimas muzikoje?

Taip, yra. Tai mūsų dar viena svarbi tema. Spektaklyje yra sakinys: išstūmimui, užsimiršimui reikia pastangų. Tokiose bendruomenėse stengiesi atsiverti ir pasiekti anapusines būsenas, kitus žmones bei kurti laikinai autonomišką zoną, bet jei nori viską palikti, net ir tą reivo grupę, turi viską paneigti ir viską pamiršti. Tam irgi reikia pastangų. Bet grįžtant prie spektaklio, tai čia svarbiausia pasitikėjimas. Šioje grupėje tai atsirado labai greitai. Aišku, visi naudoja savo asmenines istorijas, bet tai dažna visur. Tik kadangi šiame projekte yra mokumentinė forma (vaidinama dokumentika), neaišku, ar aktorius kalba kaip žmogus, ar kaip personažas. Tai duoda laisvę.

 

Kai kurie aktoriai prisipažino, kad prieš šį kūrybinį procesą nesidomėjo elektronine muzika, ji jiems nepatiko, bet pradėję dalyvauti šiame projekte pamėgo ją.

Taip, reikia tik teisingo būdo ja pasidalinti. Negalì tiesiog priversti žmogaus namuose išklausyti keletą kūrinių. Tai ne vien muzika. Tai bendra patirtis. Pirmosios savaitės miškuose buvo skirtos išsiugdyti meilę elektroninei muzikai. Norėjome parodyti, kaip ji veikia ir kokia tai kompleksinė muzika, kiek niuansų ji turi. Dauguma aktorių patys tikrai nešoktų tiek valandų, tačiau kadangi tai buvo užduotis, ilgainiui jie pajuto viso to skonį ir buvo priblokšti, kad galėjo šokti tiek laiko, o galiausiai dar ir palengvėja. Be to, akis labai atvėrė didžėjavimo pamokos. Jos pagimdė meilę elektroninei muzikai. Kai pradedi pats miksuoti muziką, supranti, kaip tai sudėtinga ir kokia tai neįtikėtina kelionė. Būdavo net eilės prie DJ pulto, nes visi norėdavo groti, o turėjome tik vieną pultą. Kai pradedi, negali sustot, o valandos bėga.

 

Visi aktoriai prieš kamerą dalinosi savo įspūdžiais, emocijomis, savo išpažintimis. Ar tu irgi kalbėjai apie savo atradimus prieš kamerą?

Taip taip, aš ir turėjau išpažinčių, nedaug, bet turėjau. Tai neįtikėta patirtis. Nesitikėjau, kad jų bus tiek daug. Dabar po visų kūrybinių stovyklų turime daugiau nei 50 valandų filmuotos medžiagos. Visos išpažintys labai skirtingos. Nufilmuotos dieną, naktį, per šokius, per nemigą. Jose jaučiasi, ir kaip kuriami personažai prieš kamerą.

 

Kiek laiko užtruko atrinkti ištraukas?

O nė neklausk. Dirbau du mėnesius. Iš 50 valandų atrinkau 2,5 valandų. O dabar perdaviau darbą montuotojui ir dramaturgei, jie turės dar patrumpinti, nes man atrodo, kad turi viskas likti, bet visgi reikia patrumpinti.

 

Pats asmeniškai mėgsti elektroninę muziką, reivą? Ką atrandi juose?

Žinoma! Visad klausiausi elektroninės muzikos, bet tai nebuvo pagrindinis dalykas iki 2006 metų, kai išvykau į reivo festivalį Ukrainoje, Krymo srityje. Aktyvistai iš Čekijos grodami visus metus rinko pinigus tam, kad galėtų elektroninę muziką pristatyti nemokamuose renginiuose Rytų Europoje. Manė, kad ta muzika tampa per daug komercinė. Ši srovė, užgimusi Detroite, vėliau užkariavo Didžiąją Britaniją, po to Prancūziją, Ispaniją, Italiją, tad po to atėjo metas Rytų Europai. Man asmeniškai ši muzika tarsi katarsis. Kai buvau Kryme supratau, kad jei kada ieškosiu laikinos autonomiškos zonos, tai bus reivas.

Reivas yra ir pareiškimas. Nors kai bandai apibūdinti tą jausmą ir būsenas, viskas skamba kaip ezoterika, trūksta terminų, kuriais galėtum tai nupasakoti, tačiau žinome viena – kad tai labai svarbi patirtis. Visi tranzo muzikos tyrinėtojai rašo apie pirmą kartą, kai jie pajuto tą bendrą laimę, kai susijungę į bendruomenę visi kartu šoko vienu ritmu ir tai tapo lūžio tašku jų gyvenime.

 

Šiais skubėjimo laikais pakviesti žmones į šešių valandų renginį yra drąsu ir kontroversiška, ypač jei sakai, kad kuriate spektaklį apie šiuolaikinį žmogų, pritaikytą jo suvokimui, pasaulio matymui, jį dominančioms temoms.

Reivas savaime yra antikapitalistinis. Jam reikia laiko. Eini į elektroninės muzikos renginį, kad atitrūktum nuo visko kelioms valandoms. Dažnai tai susiję ir su narkotikais, ir psichodelinėmis patirtimis, bet net ir be jų – vien tas ilgas ritmiškas šokis suteikia keistą jausmą, kai pamiršti skirtumą tarp manęs ir tavęs, tarp lyčių, amžiaus. Aplanko visiškos laisvės jausmas. Esi su žmonėmis, bet gali būti ir vienas sau. Gali būti tuo, kuo esi ir kuo nori būti. Ir tas ilgas šokis tam tikra prasme yra neproduktyvus. Tu nieko nenuveiki valandų valandas. O dabar daugelis bijo būti neproduktyvus, tad „Respublika“ ir trukmės aspektu yra tam tikras pareiškimas:  aš to nusipelniau, man to reikia, man kita nesvarbu.

 

Pasakodami apie „Respubliką“ iš pradžių daug kalbėjote apie bendruomenę, laisvę, bazines pajamas, bet pjesėje nemažai dėmesio skiriama ir klimato kaitos, tvaraus gyvenimo temoms.

Klimato kaitos klausimą vadinu mūsų psichikos, mąstysenos gamtovaizdžiu. O jei kalbame apie bendruomenę, kuri keliauja į ateitį, tai ypač aktuali tema, kurios negalime išvengti. Nors jos neigimą matome visame pasaulyje, kiek pinigų tam neigimui išleista. Mes žinome, kad artėja katastrofa, žinome, kad žudome savo planetą...

 

Jūs žinote, bet gal dar ne visi tai taip aiškiai suvokia...

Gal, bet sakykim, kad mes žinom, aš žinau, mūsų komanda tai žino. Jei skaitai žiniasklaidą, šios temos neišvengsi. Tai labai keista, kad visi tai žinome, bet darome taip mažai. Jaučiamės bejėgiai ir manome, kad mūsų pastangos neturės jokios įtakos, juk yra tiek didelių gamyklų, kurios kenkia labiau ir to negalime pakeisti. Kai galvoju apie ateitį, man tai yra vienas iš didžiausių pavojų. Galvoju, kaip gyvens mūsų vaikai. Žinome, kad po 40 metų gali būti beveik neįmanoma gyventi Žemėje, ji bus rezervuota tik mažoms turtingųjų grupėms. Tas neigimas yra ir tarp „Respublikos“ narių, aišku ne visų, nes yra skirtingi veikėjai, bet visgi tai yra šiuolaikinio žmogaus gamtovaizdis. Todėl jie ir šoka netekę vilties. Negali rasti atsakymų, tad pradeda reivinti, kad išgyventų. Tas šokis tampa liūdnu, nes žmogus sąmoningas. Tai ne naivių žmonių protestai, kokie buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai visi galvojo, kad gali pakeisti pasaulį.

Elektroninėje muzikoje yra keistas ryšys tarp žmogaus ir mašinų, todėl tai ateities muzika. Ryšys tarp žmogaus ir technikos tikriausiai yra atsakymas tam, kad vis dažniau jaučiamės gyvenantys kibernetiniame pasaulyje. Technologijos ir algoritmai perima daugybę sričių. Elektroninė muzika tampa aplinka, kuri atspindi laikus, kuriais gyvename.

 

Kas Jus įkvepia tokioms temoms? Beskaitant pjesę, daug kas man priminė Yuval Noah Harari knygose išsakomas mintis.

Tiesą sakant, kai vykome į miškus Harari knyga „Homo Deus“ buvo vienintelė, kurią paprašiau, kad perskaitytų visi aktoriai. Kai pirmą kartą perskaičiau šią knygą, mane šiek tiek šokiravo suvokimas, kad šis žmogus sutraukė į vieną vietą viską, ko ieškojau, kas mane domino ir apie ką skaičiau per pastaruosius 15 metų. Kiekvienas skyrius atspindėjo tai, kuo domėjausi, bet ieškojau skirtinguose šaltiniuose. Todėl man tai pasirodė tobula. Tačiau tai dar ne viskas, mane nuo pat pradžių persekiojo jausmas, kad žmogus, kokį jį žinome, jau pakito arba mirė, bet mes vis dar nenorime to pripažinti. Vis dar norime būti tokie, kokie gimėme, bet bent jau aš per savo 36 metų gyvenimą matau didžiulius pokyčius pasaulyje. Mes nebesame žmonės, mes postžmonės. Kai kas tai supranta labiau, kai kas mažiau, nes to bijo. Bet tai yra dideli pokyčiai, kurie vyksta (arba jau įvyko), antri pagal svarbą po to, kai buvo nužudytas Dievas.

Taip pat kūrybos procese buvo labai svarbus Douglas Roushkoff kūrinys „Cyberia“. Savo knygoje jis kalba apie tranzo muziką, psichodelines patirtis ir postžmogų, ryšį su kompiuteriais, sistemomis. Kai vykome į stovyklą pasiėmėme apie 20-30 knygų šiomis temomis ir apie dirbtinį intelektą („Life 3.0“; „Superinteligence“), taip pat įkvėpė Rutgerio Bregmano, kovotojo už bazines pajamas, knyga „Utopia for Realists“.

 

O kaip dėl Paulavos respublikos? Viskas kaip ir prasidėjo nuo jos?

Projektas prasidėjo nuo Paulavos respublikos, esančios Šalčininkų rajone, idėjos. Martynas Budraitis, teatro direktorius, papasakojo man apie XVIII amžiaus bendruomenę, kuri buvo autonomiška, gyveno kaip norėjo, turėjo savo armiją ir pinigus, pasiūlė tenai nuvežti. Pradėjau tai tyrinėti, perskaitėme nemažai prisiminimų iš tų laikų. Ir deja, viskas pasirodė mitas. Atradome didelį, beveik 60 puslapių tyrimą, atskleidusį, kad valstiečių rojus buvo tik graži legenda, kurią plėtojo pats Povilas Ksaveras Bžostovskis, nes norėjo įeiti į istoriją. Žinoma, tie žmonės išlaisvinti nuo baudžiavos, tikriausiai jautėsi geriau nei kiti, bet tai tebuvo perėjimas iš baudžiavos į kapitalizmą, kur jie už viską turėjo mokėti. Todėl nusprendėme į šią temą nelįsti, nes tai būtų nesąžininga. Bet ji liko spektaklyje – tai inspiracija, kuri priverčia Valentino Novopolskio herojų surinkti savo draugus ir pažįstamus bei pakviesti pagyventi miške, uždaroje komunoje.

 

Kaip sekasi dirbti su tarptautine komanda? Per repeticijas kalbi ir angliškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Kartais net lietuviškai. Ar nesudėtinga?

Dažnai dirbu su užsienio kūrėjais. Pasiūlymų kurti spektaklius turiu daugiau iš užsienio nei iš Lenkijos, bet siekiu surasti balansą. Man dirbti su tarptautinėmis grupėmis labai patinka! Lietuvą ir šią komandą ypač myliu, nes tai tikrai geriausia komanda pasaulyje. Esu dirbęs įvairiose šalyse, kur ne tik režisavau, bet dirbau su Krystianu Lupa, kūriau video, taigi mačiau įvairių kolektyvų, bet niekad niekad nesu radęs tokios komandos. Čia yra komanda tikrąją to žodžio prasme. Ir aktoriai, ir visi departamentai yra labai atsidavę procesui. Toks projektas kaip „Respubika“ – utopiškas, beprotiškas sumanymas tikriausiai nebūtų galėjęs įvykti niekur kitur.

 

Ar galima sakyti, kad „Respublika“ yra istorija apie ateities bendruomenę?

Tam tikra prasme – taip. Pasakojame istoriją apie įvykius, kurie nutiks ateityje, bet būtuoju laiku lyg tai buvo įvykę. Įsivaizduojame, kad grupė susirinko 2020, pagyveno metus gamtoje, po to viskas staiga baigėsi ir štai jie po penkerių metų vėl susitiko ir kalbasi 2025-aisiais. Bet jie galvoja apie ateitį, todėl nusikeliame į dar tolimesnę ateitį.

 

O kokią ateitį matai teatrui? Ypač po pasaulinės pandemijos?

Šis laikas man davė daug vilties, pandemijos pradžioje buvau netgi laimingas. Tiesą sakant, tik dėl pandemijos įvyks šis spektaklis. Turėjau labai daug suplanuotų turų ir būtume niekad nepasiruošę. Bet viskas sustojo ir aš du mėnesius galėjau žiūrėti filmuotą medžiagą iš „Respublikos“ stovyklų bei atrinkti svarbiausius kadrus. Džiaugiausi, kad pagaliau galiu būti namuose su šeima, susikoncentruoti į vieną spektaklį, ne penkis. O po to prasidėjo beprotiškas transliacijų metas. Gavome galimybę stebėti spektaklius iš viso pasaulio, kurie buvo transliuojami visą laiką, bet visko juk nepažiūrėsi – tad pradėjau juos įrašinėti ir kaupti ateičiai. Gal nebus interneto. Ką gali žinot. Tai visiškai absurdiška! Tikriausiai jų niekad neatsidarysiu ir neperžiūrėsiu. Ir staiga pandemija privertė mane suvokti, koks svarbus yra kontaktas su kitu žmogumi. Visuomet dirbau su hibridinėmis teatro formomis, todėl niekad netikėjau vien tik transliacijomis, o pandemijos laikas dar labiau įtikino, kad nors visad esame tinkle, prisijungę ir apsupti technologijų, žmogiškas ryšys, buvimas čia ir dabar, buvimas kartu yra kažkas esminio. Ir to labai reikia. Tuomet suvoki, kad patirtis komunoje yra labai svarbi, ji nepasikeis, tai neišnyks teatre. Dabar suprantame, kaip to pasiilgome. Spektakliai, koncertai, didžėjų setai buvo transliuojami internetu, bet juk viskas yra ne apie tai. Svarbu eiti ir būti su žmonėmis, sukurti minią, sukurti buvimo kartu jausmą. Apie tai buvome pamiršę. Anksčiau žmonės būtų pasakę, kad teatras išnyks, kad jį keičia kitos formos, „Netflixas“ ir pan. Nesąmonė! Mums jau įgriso „Netflixas“ ir buvimas namuose. Mums reikia eiti į kiną, eiti į koncertą, į teatrą. Tad tam tikra prasme tikiu, kad nors formos ir keisis, bet siekis patirti kažką drauge išliks. Tai mūsų genuose.   

 

Spektaklio „Respublika“ premjera įvyks rugsėjo 3, 4, 5 dienomis  Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12 C). Spektaklyje vaidina: Nelė Savičenko, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Jan Dravnel, Rytis Saladžius, Valentinas Novopolskis, Vainius Sodeika, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Ula Liagaitė, Martynas Nedzinskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius ir du aktoriai iš Miuncheno Kammerspiele: Stefan Merki ir Komi Togbonou. Daugiau informacijos – www.teatras.lt

 

Parengė Aušra Pociūtė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.