Aušra Juknevičienė: „Tikiuosi per šį laikotarpį šeimose gims šaukštų melodramos, tarkų tragedijos bei fantastiškos pagalvių istorijos“
2020-04-12

Pasaulyje susiklostė situacija, kurios, ko gero, pristatinėti nebereikia. Turbūt nebereikia akcentuoti ir to, kad pandemija pakoregavo daugelį meno įstaigų veiklų: Klaipėdos lėlių teatras – ne išimtis. Nebereikia ir priminti, jog tam, kad teatras įvyktų, būtinas suvokėjas, būtinas žiūrovas. Tad belieka sužinoti, kaip šiomis aplinkybėmis viskas vyksta ir kas vyksta Klaipėdos lėlių teatre. Kalbamės su teatro direktore Aušra Juknevičiene.

 

 

Atskleisk paslapties šydą, kaip šiuo metu teatras dirba? Gal individualios repeticijos vyksta namuose?

Tiesą pasakius, mums šie metai (kaip niekad!) buvo aiškūs, sudėlioti, kupini naujovių ir išskirtinių patirčių. Bet viskas pakrypo kita linkme ir apsivertė aukštyn kojomis, dabar turime ne tik pergalvoti savo veiklas, sugalvoti joms kitokį prieinamumą, bet ir persikvalifikuoti: tapti vaizdo įrašų specialistais, televizijos laidų vedėjais, montuotojais, transliuotojais. Būti matomiems interneto vaizdų srautuose, kas kukliam lėlininkui, pratusiam slėptis už lėlės, yra iš tikrųjų didelis iššūkis. Šiuo metu visi lėlininkai pareigingai tūno namuose. Visos lėlės po truputėlį persikelia į Klaipėdos lėlių teatro darbuotojų namus. Visos veiklos nukeliamos į nežinia kurį laiką. Kovą nuotoliniu būdu vykusios spektaklio „Didysis sprogimas“ repeticijos nutrauktos, nes patiriame, kad dar neturime praktikos ir įgūdžių dirbti tokiu būdu. Į interneto erdvę keliasi ir mūsų Karakumų Asilėlio mokyklėlė, į namus išleidžiame gyventi spektaklio „Familia“ lėles, naudodamasi proga po ištuštėjusius parkus riedlente važinėja Panda. Numatoma transliuoti lėlių gamybos procesus, vesti kūrybines dirbtuves pedagogams. Teatras, mano manymu, gali gyvuoti tik gyvoje plotmėje, nes tai patyrimo menas, jo neįmanoma perkelti ir pajausti televizorių ekranuose, todėl su visa komanda nusprendėme nesidalinti su žiūrovais spektaklių įrašais. Bandysime ieškoti kitų komunikavimo būdų, o spektaklius kviesime žiūrėti gyvai, kai ir vėl turėsime galimybę susitikti Klaipėdos lėlių teatre.

 

Teatrai pamažu įsigudrino su savo žiūrovais bendrauti pasitelkę įvairius socialinius tinklus, medijas. Ar apribojus pagrindines teatro veiklas, atsirado naujų, netikėtų, originalių sprendimų, kaip stebinti ir džiuginti savo žiūrovus? Gal užsidarius durims prasivėrė langas?

Sunku pasakyti, ar sprendimai bus originalūs, netikėti. Originaliems sprendimams reikia laiko, kokybės, profesionalių žmonių komandos. Nieko naujo neišrasime, mes taip pat keliamės į virtualią realybę. Su žiūrovais susitiksime feisbuke, instagrame, jutubo kanale, Klaipėdos lėlių teatro interneto svetainėje. Į viską stengiamės pažiūrėti paprastai, savo šeimų ir vaikų akimis, suprasti, ko šiuo metu žmonėms reikėtų labiausiai. Pirmosiomis karantino dienomis kompiuteriai, telefonai prisipildė nereikalingu turiniu iš interneto erdvės, rodos, daugeliui tai tapo vieninteliu būdu likti matomiems. O mes labai atsakingai žiūrime į vaiką, šeimą, norime, kad rodomas, transliuojamas vaizdas būtų profesionalus. Ieškome ir mąstome, kaip pateikti savo žiūrovams kuo kokybiškesnį turinį, tačiau patiriame iššūkius filmuodami lėles ir suprasdami, kad tai tikrai nėra paprasta, ypač, kai norisi, kad žiūrovas žiūrėdamas patirtų lėlių magiją, kad jį ištiktų lėlių teatras, sukeltų šypseną ar verstų susimąstyti. Daugeliui atrodo, kad lėlių teatras yra labai patogus tokiu laikotarpiu, tačiau taip nėra. Reikia įdėti daug darbo ir širdies, kad į tave žiūrėtų.

 

Šiemet savo veiklą oficialiai pradėjo ir Klaipėdos lėlių teatro edukacinis centras: po tvirtu jo stogu įsikūrė ir Karakumų Asilėlio mokyklėlė. Minėjai, kad Karakumų Asilėlio mokyklėlė keliasi į internetą. O kaip laikosi centras?

Taip, mokyklėlė perkeliama į virtualią erdvę: šiuo metu filmuojamos pamokėlės, jas žiūrėdami vaikai galėsi susitikti su mylimais personažais, išgirsti rekomendacijas, ką galima pasigaminti drauge su mama, tėčiu, broliu, sese. Mokyklėlės auklėtiniai turi išskirtinę progą skaipu bendrauti su Karakumų Asilėliu. Stengiamės, kad vaikai namuose laiką leistų įdomiau, taip pat – kad nepamirštų lėlių teatro. Kai kurie ne tik nepamiršta, bet ir suprasdami situaciją paremia teatro veiklas finansiškai. Mus tai labai sujaudino.

Na, o edukacinio centro koncepcija rengiama, turbūt dėl susiklosčiusios situacijos centro, kaip edukacinio lėlių muziejaus šeimoms, atidarymas vyks 2021 m.

 

Daugelis Lietuvos teatrų turėjo itin apriboti arba visiškai sustabdyti savo veiklą: atšaukiami ne tik repertuariniai spektakliai, bet ir premjeros. Klaipėdos lėlių teatras taip pat tai patyrė: buvo paskelbta apie kovo pabaigoje turėjusios vykti premjeros „Didysis sprogimas“ nukėlimą, žiūrovai nesusitiks ir su Velykų bobute. Ar galima tikėtis, kad spektaklius vis tiek anksčiau ar vėliau išvysime teatro scenoje?

Taip, atšaukiamos premjeros mus ypatingai nuliūdino. Turėjome daug lūkesčių. Tarptautinei premjerai „Didysis sprogimas“ vėl intensyviai ruošimės, vos tik šalyje bus atšauktas karantinas. Na, o su Velykų bobute visi turės galimybę susitikti kitais metais.

 

Kokių dar Klaipėdos lėlių teatro projektų ir veiklų vykdymas numatomas po karantino? 

Po karantino vyks visos planuotos Klaipėdos lėlių teatro veiklos: vyks spektaklio „Didysis sprogimas“ premjera, veiks vasaros stovykla vaikams, dar viena premjera numatyta spalį. Jei karantinas neužsitęs, šiemet Klaipėdos lėlių teatras spektaklius rodys ir vasarą. Tad tai labai smagi žinia poilsiautojams ir vasarotojams.

 

Lėlių teatro magija slypi negyvų objektų atgaivinime. Dabar žmonės skatinami kuo daugiau laiko praleisti namuose, tarp keturių sienų, tarp daiktų, daiktelių, stalų, sekcijų ir servizų. Ar čia galėtų įvykti teatras?  

Teatras gali vykti šeimose, jų namuose ir šiuo metu tam yra labai palanki proga. Lėlių teatras ir yra ypatingas tuo, kad gali vykti visur: virtuvėje, darže, palėpėje, sandėliuke. Tikiuosi, kad per šį laikotarpį šeimose gims šaukštų melodramos, tarkų tragedijos bei fantastiškos pagalvių istorijos. Netgi labai norėčiau, kad praleistume kuo mažiau laiko prie ekranų, geriau apsižvalgytume, atidžiau susipažintume su gyvenančiais aplink ir kūrybingai veiktume.

 

Kaip galvoji, ko mes galime pasimokyti iš esančios padėties? Ar pandemija gali turėti privalumų?

Turbūt kiekviena situacija turi savo privalumų ir trūkumų. Privalumas, kad bus proga susimąstyti, ko ir kiek mums iš tikrųjų reikia, pradėsime vertinti, kaip yra puiku, kai bet kada gali nueiti į teatrą, biblioteką, kavinukę. Gal išmoksime pasidžiaugti akimirka. Bent jau išlindę iš karantino tikrai porą mėnesių džiaugsimės.

Suprasime, kur yra mūsų silpnosios pusės, kur reikia tobulėti, pasidarysime iki šiol nepadarytus smulkius ir laiko reikalaujančius darbus. Pabūsime su šeima. Susitvarkysime kambarius ir vėl išsiversime. Paskaitysime knygų. Nebemėgsime valgio gaminimo. Sužinosime, kas yra tikra, o kas – tik einantis pro šalį.

 

Ir tradiciškai: ko norėtum palinkėti žiūrovams?

Turbūt nieko nenustebinsiu. Linkiu sveikatos. Ir sveiko požiūrio ir gyvenimą, kuriame galėtų atsirasti vietos lėlių teatro stebuklams.

 

Virginija Rimkaitė

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.