Keistuolių teatre spektaklį „Pagalvinis“ statanti I. Stundžytė šviesos ieško tamsiose ir sudėtingose temose
2019-11-16

„Pačiuose tamsiausiuose dalykuose visą laiką ieškai šviesos, o pačiuose šviesiausiuose dalykuose – kitokių atspalvių. Niekada nėra vienos spalvos, visur slypi daugybė sluoksnių, ir tik drąsos bei smalsaus sąžiningumo klausimas – juos atverti“, - sako režisierė Ieva Stundžytė, į Lietuvos teatro pasaulį sugrąžinanti vieno žymiausių šiuolaikinių airių dramaturgų Martino McDonagho pjesę „Pagalvinis“. Lapkričio 21 dieną dviejų dalių kriminalinė istorija, žiūrovams atsklesianti tamsius ir makabriškus jauno rašytojo Katurjano fantazijos vaisius bei gyvenimo įvykius, debiutuos Keistuolių teatre, kur kelių mėnesių laikotarpiui bus sustabdyti statybų darbai ir durys vėl atsivers žiūrovams.

 

Teatro scenoje – siaubo istorijos ir kūrėjo atsakomybė

 

Martino McDonagho kūryba nėra naujiena Keistuolių teatre – 2006-aisiais čia pastatyta jo pjesė „Luošys iš Ainišmano salos“ (rež. Aidas Giniotis). 2003-iasiais pirmąsyk publikuotą kūrinį „Pagalvinis“ (The Pillowman) į Lietuvos teatrų scenas perkėlė režisieriai Jonas Vaitkus (Valstybinis jaunimo teatras, 2006) ir Gintaras Varnas (teatras „Utopia“ ir Kauno miesto kamerinis teatras, 2017). Režisierė Ieva Stundžytė prisimena, jog pirmąsyk pamačiusi J. Vaitkaus režisuotą „Pagalvinį“ patyrė didžiulį įspūdį, sukeltą ne paties spektaklio, o jo medžiagos. „Pjesė mane ir sunervino, ir šokiravo, ir buvo tikrai baisi ne todėl, kad yra nepažini ar antžmogiška, o būtent todėl, kad atliepia tai, kas slypi giliai pasąmonėje. Tai, kas yra labai artima, dažnai instinktyviai norima atmesti – neduokdie, tai bus sutapatinta su tavimi“, - pasakoja teatro kūrėja.

 

„Pagalvinio“ keliamos menininko atsakomybės ir žodžio laisvės temos – ypač artimos Ievos Stundžytės kūrybai. „Visi mūsų idėjiniai pasirinkimai statyti vienokią ar kitokią medžiagą turi savo kainą tiek kaip žmonėms, tiek kaip menininkams. Esu iš tų, kurie galvoja, kad kūrybingumas pats savaime nėra vertybė. Dabar labai madinga sakyti, kad jis būdingas visiems, bet manau, kad kūrybingumas, veikiantis kitus žmones, yra gana retas ir jam reikalinga labai didelė menininko atsakomybė. Nemanau, kad gyvenime egzistuoja absoliuti laisvė – mano galva, žmogus, kuris nori pajausti tos laisvės skonį, turi pasiruošti labai didelei atsakomybei. Menininkai vienaip ar kitaip atsako už savo kūrybą: vieni – sveikata, kiti – darbo vieta, dar kiti – represijomis ir valstybės cenzūra, kartais – net savo gyvybe“, - svarsto režisierė. Anot jos, spektaklyje liečiamos temos – vaikų kankinimas ir žudymas – yra vieni siaubingiausių nusikaltimų, kuriuos galima įsivaizduoti, tačiau net ir labai baisūs dalykai negali būti menininkui uždraustos temos. „Nemanau, kad šis spektaklis bus tamsus. Jame bus labai daug gražių dalykų, nes jį kuria išties šviesūs ir sąžiningi žmonės. Dėl to bijoti, kad Keistuolių teatre gims siaubo ir brutalumo spektaklis, tikrai nereikia“, - sako I. Stundžytė.

 

Atgręžti teatrinį veidrodį į visuomenę

 

Nors spektaklyje netrūksta grotesko ir siaubo elementų, naująjį savo darbą I. Stundžytė rekomenduoja paaugliams nuo 16 metų – žmonėms, esantiems tarpiniame gyvenimo etape pakeliui į suaugusiųjų pasaulį. „Jei ikimokyklinio amžiaus vaikus galime daugiau ar mažiau sugrupuoti, tai žmonės, nuolat susiduriantys su mokykla bei aplinka, kurios jų tėvai nebegali kontroliuoti, jau bręsta kaip labai individualios asmenybės. Brėžti jiems apibendrintai nustatytus cenzus, mano galva, yra kvaila ir tikrai neapsaugos jų nuo priežasčių, kodėl tokie cenzai atsiranda. Mes nuo vaikystės sapnuojame košmarus, susiduriame su pirma netektimi, mirtimi, skausmu ir krauju, tačiau visa tai yra laikoma tabu, apie kuriuos nereikia kalbėti su jaunu žmogumi – esą, tokios temos jį traumuos. Tuo tarpu mano teatrinė ir gyvenimo patirtis byloja priešingai – tinkamai pasirinktos meninės formos šias traumas gydo ir įgalina apie tai kalbėti viešai, paverčiant juos ne stigmomis, o realiais gyvenimiškais dalykais, kuriuos galime suvaldyti apie juos sąmoningai kalbėdami ir dirbdami“, - mintimis dalinasi „Pagalvinio“ režisierė.

 

I. Stundžytės manymu, teatras neturi užsiimti primityvia didaktika – anaiptol, jo misija yra atgręžti veidrodį į pačią visuomenę. „Žmonės neretai baidosi socialinio teatro -  juk tokie dalykai ir taip vyksta mano kieme, už mano kaimynų durų, todėl aš nenoriu to matyti dar ir teatre. Tuomet norisi paklausti: ar ką nors pats darai, kad tai nevyktų? Panašu, kad taip kalbantys žmonės tiesiog vengia atsakomybės ir iškilus nepatogioms temoms visą atsakomybę už jas permeta menininkams. Taip, mes ją prisiimame, bet esame tam, kad prisidėtume prie mūsų visuomenės kultūrinio ir socialinio išprusimo“, - teigia kūrėja.

 

Spektaklis – iššūkis žiūrovams

 

Nuo 2005-ųjų Keistuolių teatre kurianti aktorė ir režisierė džiaugiasi, kad teatras išdrįso priimti iššūkį žiūrovams pristatyti spektaklį, aštriai liečiantį temas, galinčias nustebinti įprastą žiūrovą. I. Stundžytė įsitikinusi, jog M. McDonagho pjesė - išbandymas ne tik Keistuolių, tačiau ir bet kurio kito teatro publikai. „Netgi žiūrint į mūsų valstybės vykdomą politiką, nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymą akivaizdu, jog yra bandoma vaikus ir paauglius nuo kažko saugoti, tačiau ta apsauga remiasi cenzūra, draudimais, slėpimu, o ne realiomis priemonėmis, pavyzdžiui, kad nevyktų smurtas mokyklose. Teatre „Atviras ratas“ statydama Liudmilos Razumovskajos pjesę „Brangioji mokytoja“ girdėjau nemažai teatralų komentarų, kad ši medžiaga – neaktuali ir pasenusi. Bet nuvažiuokite į mokyklas ir pažiūrėkite, kas ten vyksta! Tai tik įrodo, kad tokios pjesės – visiška nekintanti klasika, nors aš labai norėčiau, kad tiek „Brangioji mokytoja“, tiek „Pagalvinis“ būtų mūsų visuomenei nebeaktualūs. Deja, yra kitaip“, - svarsto režisierė, savo darbuose jaunimui be užuolankų kalbanti aštriomis ir sudėtingomis temomis.

 

Teatro drąsa kalbėti nepatogiai

 

„Pagalvinio“ atsiradimas Keistuolių teatre nėra atsitiktinis – I. Stundžytė šį teatrą vadina vienu atsakingiausių Lietuvoje žiūrovų atžvilgiu ir sako ypatingai vertinanti Keistuolių teatro drąsą bei tvirtą vertybinį stuburą: „Šiame teatre visada buvo kuriama taip, kaip jaučiama, ir ši kūryba visuomet oponavo vyraujančioms vaikų ir jaunimo spektaklių tendencijoms. Jei vyraudavo klasikiniai ir sunkūs pastatymai, Keistuoliai kurdavo spektaklius, kuriuose skamba dainos, kurie galėjo būti apkaltinti esą per lengvi, ir atvirkščiai – kitur vyraujant pseudošviesai čia atsirasdavo itin daug gylio. Sąmoningai ar nesąmoningai šis teatras visada oponuoja įprastai srovei ir tai daro labai protingai, gudriai ir atsakingai“.

 

Trisdešimt metų gyvuojantis Keistuolių teatras dažnai kritikų būdavo stumiamas į paraštes, tačiau, režisierės teigimu, visuomenę keičia ne pasirodžiusios recenzijos, o kuriamas turinys. „Man šis teatras yra autoritetas, visuomet gebėjęs imtis medžiagos, kuri čia būdavo tiesiog neįsivaizduojama – pavyzdžiui, spektakliai „Taisyklė nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ (rež. Aidas Giniotis, 2001) ar „Karalius Elnias“ (rež. Aidas Giniotis, 2000), su dosnia ironija kalbėjęs apie tuometines aktualijas. Žiūrovai spektaklio metu iš jų juokdavosi, bet tai nusėsdavo kažkur pasąmonėje ir ilgainiui padėdavo atpažinti analogišką absurdą, vykstantį mūsų visuomenėje“, - prisimena teatro kūrėja. Anot jos, Keistuolių teatras visada gebėdavo atrasti raktą, kaip prieiti tiek prie jaunų, tiek prie suaugusių žmonių, niekada neatsiribojo nuo problemų, kurias kiti teatrai atmesdavo kaip nesvarbias, dėl to nenuostabu, kad „Pagalvinis“ taip pat atrado vietą šio teatro scenoje.

 

Spektaklio medžiagą pasiūlė jaunieji kūrėjai

 

Teatro kūrėja prisimena, jog „Pagalvinio“ kūrybinė komanda susibūrė itin natūraliai ir intuityviai. Prieš daugiau nei pusę metų dabartiniai ketvirtakursiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentai Matas Pranskevičius ir Džiugas Širvys paskaitą, skirtą naujų šiuolaikinių pjesių paieškai, patys išsirinko bei perskaitė šią M. McDonagho pjesę. Jiems dėstančiai Ievai Stundžytei kilo mintis, jog būtent su šiais žmonėmis kuriama medžiaga gali būti itin aktuali ir rezonuojanti. „Komanda susikristalizavo labai greitai ir intuityviai, be didelių apmąstymų ar galvosūkių. Kadangi seniai turėjau svajonę padirbėti su savo kolega aktoriumi Giedriumi Kiela, natūraliai susiklostė, kad jam ir dar vienam kolegai aktoriui Jurgiui Marčėnui taip pat atsirado vaidmenys. Prie mūsų taip pat prisijungė grupės „WhaleSounds“ lyderis Gabrielius Zapalskis – jo kuriama muzika man atrodo labai artima „Pagalvinio“ garsui. Su spektaklio scenografe Laura Luišaityte drauge dirbame pirmą kartą, bet teatre „Atviras ratas“ ji prisidėjo prie trijų spektaklių – tai taip pat yra žmogus, su kuriuo kūrybinis procesas yra labai malonus ir konstruktyvus“, - apie spektaklio komandą pasakoja režisierė.

 

Repeticijos – statybų įkarštyje

 

Spektaklio premjerai Ieva Stundžytė su kūrybine komanda ruošiasi itin sudėtingomis sąlygomis – vykstant teatro rekonstrukcijos projektui, repeticijų erdves tenka dalintis su plušančiais darbininkais ir statybų dulkėmis. Tokios neįprastos aplinkybės kūrėjų negąsdina – menininkė sako, jog tris dešimtmečius nepriklausomai veikiantis teatras beveik niekada negalėjo pasigirti ypatingo komforto sąlygomis. „Dauguma šiuo metu rekonstrukcijai užsidariusių teatrų yra remiami valstybės, tad jų išgyvenimas yra gerokai paprastesnis. Žaviuosi tuo, kaip Keistuolių teatro komanda su užsidegimu nepaliauja dirbti net pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis, nepaliaujamai kuria ir važinėja po visą Lietuvą. Tai labai išskirtinis dalykas – jaučiuosi esanti labai drąsioje bendruomenėje. Atrodo, kad šie žmonės išliks bet kokiomis aplinkybėmis ne todėl, kad tai tiesiog smagu, o dėl to, kad šis teatras yra reikalingas žiūrovams ir tai drąsiai sakau be jokio pataikavimo“, - sako režisierė.

 

Dviejų dalių kriminalinė istorija „Pagalvinis“ – lapkričio 21 d. 19 val. Keistuolių teatre (Laisvės pr. 60, Vilnius)

 

Agnė Vidugirytė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.