Režisierė Ieva Stundžytė: „Teatro laikinumas neaplenkia ir jį kuriančių žmonių“
2019-09-02

Rugsėjo 24-28 dienomis Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ rengiamoje antrojoje alternatyvioje teatro platformoje „OutOf(f) Circle“ užsienio žiūrovai ir ekspertai išvys du režisierės Ievos Stundžytės spektaklius. Viena iš augančios teatro vitrinos sumanytojų ir kūrybinių teatro vedlių tiek savo darbais, tiek pokalbiais nevengia prisiliesti prie kontraversiškų temų, todėl ir šįsyk su Ieva kalbamės ne tik apie artėjančią vitriną, bet ir apie nepritapėlio etiketę, kūrybos laikinumą bei individualizmo išlikimą komandiškumui vis labiau besilenkiančiame teatre.

 

Teatro vitriną „OutOf(f) Circle“ vadinate alternatyvia platforma. Šiuo atveju tai – alternatyva, ko gero, nesuklysiu sakydama - teatro festivalių monopoliją laikančiam „Sirenų“ festivaliui. Visgi buvimas alternatyvios kūrybos vieta – „Atviro rato“ bruožas, kurį, panašu, akcentuojate ne tik pavieniais renginiais. Kas, tavo pačios nuomone, Lietuvos teatro kontekste skiria alternatyvą nuo vyraujančios krypties?

Kalbant apie „Sirenas“ – į tokias platformas kūrėjas siekia patekti tam, kad būtų pamatytas platesnio žiūrovų rato. Net jei ten nepavyksta patekti, tikslas lieka tas pats – o tuomet jau pabandai pats išsigrįsti savo naują kelią. Aš tikrai nežinau, ar kas nors sąmoningai siekia būti alternatyva, o jei kitiems taip ir nutinka, nemanau, kad „Atviras ratas“ tokį norą turėjo– tiesiog susirinkome ir kūrėme. Juk sąmoningai negalvoji, kad kursi prieš kažką arba kursi specialiai kitaip – kuri taip, kaip jauti. Kita vertus, nežinau, kas yra toji vyraujanti kryptis. Jei įsikuri kaip nepriklausomas teatras,tave išlaiko tik žiūrovai ir projektiniai pinigai, kuri iš idėjos, tai dar nereiškia, kad ta idėja negali įsikūnyti, sulaukti populiarumo ir netikėtai porai metų taptimainstream’u. Visgi praėjus tiems porai metų gali staiga pradėti girdėti, kad kartojiesi. Priėjęs šitą tašką, manau, kūrėjas užduoda sau klausimą – ar noriu toliau tai tęsti todėl, kad mane iš tiesųveža, ar tik todėl, kad tai man yra patogu? Išdrįsus kažką keisti net tame pačiame teatre gali susiformuoti vidinė alternatyva jo įprastam repertuarui. Smalsumas yra daug stipresnis, nei noras patogiai gyventi ir kurti. Kai šis smalsumas nugali, gali po kurio laiko ir išgirsti, jog esi vadinamas alternatyva.

 

Buvimas alternatyviu, išeinančiu „iš rato“ turi savo kainą, į kurią dažnai neišvengiamai įsitraukia ir nepritapėlio etiketė. Spektakliuose, kuriuos pasirinkote pristatyti „OutOf(f) Circle“, ši tema yra viena iš ryškiausių. Kas lėmė tai, kad šiųmetė vitrinos programa itin daug kalba apie atstumtuosius?

Tai, kad susiklostė tokia vienijanti tema, tikrai nebuvo sąmoningas sprendimas. Antrus metus rengdami teatro vitriną norėjome, kad prisijungtų ir kiti bendraminčiai, nebūtinai mūsų teatro vidiniai žmonės – jau ir pats vitrinos pavadinimas tarsi reiškia išėjimą iš įprasto rato, nusistovėjusios komforto zonos. Atsirado poreikis pasikviesti žmones, su kuriais vienaip ar kitaip esame anksčiau susidūrę. Natūralu, kad tokie žmonės kažkuria prasme yra bendraminčiai – juk bendraujame vedini panašumų, o ne skirtumų. Taip nutiko ir šiuo atveju. Visų vitrinoje dalyvaujančių teatro kūrėjų„kraujo grupė“ panaši –nors braižai ir labai skirtingi, mūsų šiemet pasirinkti rodyti spektakliai liečia vienatvę, individo išlikimą, jo tragediją šiame gyvenime. Taigi, vitrinos temą padiktavo patys darbai -laikomės idėjos, kad teatrą kuria žmonės, o ne temos.Natūraliai pajutome, kad vitrinos spektaklius jungianti tema yra alternatyva šiomis dienomis vyraujančiam, daug akcentuojamam komandiškumui, bendruomeniškumui. Individualizmas labai daug kur yra nurašomas, laikomas neigiamu dalyku, priimamas kaip maištas ar pasipriešinimas, bet, mano galva, bet koks kūrėjas pats savaime jau yra nepritapėlis. Suprantu, kad mes visi ieškome bendruomenės, prie kurios gera šlietis, bet taip pat laikausi minties, kad svarbuneprarasti savęs. Gal tai ir yra patogu, bet, mano galva, kūrybiškai tai kenkia.

 

Ar galėtum teigti, kad tau kūryba –daugiau vienatve ir individualizmu besiremianti gyvenimo dalis, nei kad kolektyviai, su bendraminčiais nuolat palaikomas procesas?

Be abejonės, kūryba yra komandinis reikalas, tačiau kyla klausimas - nuo ko ji prasideda ir kas yra pirminės žiežirbos autorius? Aš galvoju, kad tai visuomet yra vienas žmogus. Netikiu, kad idėją galima sukurti diskusijoje. Dažniausiai yra priešingai – vienamgimusi idėja kelia bendras diskusijas, kaip ją įgyvendinti. Suprantu, kad dabar išpopuliarėjo komandinė kūryba, kuomet vienas idėjos autorius tarsi ištirpsta ir autorystė esą priklauso visiems, bet iš savo patirties galiu pasakyti, jog tai iš principo neįmanoma –autorystė yra vieno žmogaus nuopelnas ir indėlis. Žinoma, kiekvienas kūrybinės komandos narys turi savo funkcijas ir darbus, bet visa tai prasideda nuo režisieriaus idėjos. Pastebiu, kad proceso metu visi labai nori dalintis bendra atsakomybe, tačiau patyrus sėkmę dažna komanda subyra, nes nebepasidalinama indėliu, kaspirmasis visa tai sugalvojo.Tuo tarpu man svarbiausia yra spektaklio idėja ir jos įgyvendinimas. Tad jei kartais gali net tekti atsisakyti komandos nario ir už tai prisiimti atsakomybę - priimsiu tai kaip savo, režisieriaus, nemalonią ir dažnai skausmingą funkciją. Todėl man, kaip gana ryškiai išreikštai, nors dažnai stipriai užslapstytai individualistei, yra svarbi spektaklio kūrybinės komandos sudėtis - asmenybės, nebijantys būti savimi, nevengiantys asmeninės atsakomybės už savo darbą, sąžiningi kitų atžvilgiu ir, svarbiausia, padorūs žmonės.

 

„OutOf(f) Circle“ pristatys ir du tavo pačios režisūrinius darbus – 2016 m. dienos šviesą išvydusį „identify“ ir šiais metais su LMTA studentais sukurtą „Bakchantės: Aktas“. Spektaklis „identify“ ypač aiškiai kalba apie unikalių individų likimus šiuolaikiniame pasaulyje, tuo tarpu „Bakchantės: Aktas“remiasi Euripido tragedija. Ar šiuose dviejuose darbuose regi kūrybinių sąsajų? Kokios temos tau pačiai, kaip kūrėjai, yra ypač reikšmingos?

Visuose mano darbuose atsiremiama į klausimą, kas gi yra toji asmenybė ir kokios yra jos atsakomybės. Kiekviename spektaklyje atsiranda „vienas prieš visus“ motyvas, ir nesvarbu, ar tas vienas - teisus, ar neteisus. Kiek tavo paties poreikiai yra aukščiau už tavo bendruomenės poreikius? Kiek gali aukotis? Kiek nori išlaikyti savo individualų mąstymą, nepasiduoti kitų įtakai? Šios temos sutinkamos visuose mano spektakliuose. Man svarbu kalbėti ir apie asmeninę atsakomybę – dažnai šį dalyką pamirštame. Kodėl statau Antikos kūrinį? Ten slypi visos temos, kurios per tiek amžių nepakito. Mano galva, šiuolaikinė dramaturgija neiškelia jokių naujų žmogiškųjų temų. Gali kisti priemonės, tačiau esmė ir šaknys išlieka tos pačios. „Bakchantės: Aktas“taip pat kalba apie vieno žmogaus kova prieš naują tikėjimą, naujas įtakas. Manau, ši tema kažkuria prasme vienija abu mano darbus.

 

„Bakchantės: Aktas“– spektaklis, sukurtas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų kursu, kuriam šiuo metu dėstai. Kaip šis darbas išaugo akademijos sienas ir atsirado „Atviro rato“ repertuare?

„Bakchantės: Aktas“ buvo savotiškas studijų planas – norėjau jo tam, kad studentai turėtų visus teatro elementus, taptų komanda. Tikrai neplanavau, kad tai taps repertuariniu darbu, tačiau rugsėjo 22-ąją dieną švęsime teatro tryliktąjį gimtadienį, pradėsime keturioliktąjį sezoną ir jį atidarysime būtent šia premjera.Studentų įsitraukimas į „Atviro rato“ veiklą, mano galva, yra labai geras procesas, savotiškas kraujo perpylimas.Žinoma, kaskart pakvipus „šviežiu krauju“ supranti savo paties laikinumą šioje profesijoje. Su tuo nėra lengva susitaikyti, tačiau teatras, ko gero, yra laikiniausias menas. Galiausiai jis pasilieka tik atsiminimuose, žiūrovų vaizduotėje. Normalu, kad teatro laikinumas neaplenkia ir jį kuriančių žmonių.

 

Dirbant akademijoje, kasdien susiduriant su teatro „šviežiu krauju“ - naująja karta - yra lengviau ar sunkiau susitaikyti su šiuo laikinumu?

Gal yra tų, kas pripranta, bet man tai niekaip nepavyksta ir abejoju, ar kada nors pavyks. Kuomet atvirai ir sąžiningai dirbi su studentais, jiems padovanoji visas geriausias savo idėjas vietoje to, kad įkūnytum jas teatre. Labai nedidelė tikimybė, kad tie darbai išliks kaip spektakliai, atsidurs repertuare.Jie tikrai labai laikini. Tuo tarpu studentai tik po studijųbaigimo suvokia, kad galbūt tuos kūrinius vertėjo išsaugoti, tačiau tai neišvengiama – aktorius privalo pajausti netektį, patirti, ką reiškia prarasti buvusį brangų darbą. Per tai mes suvokiame, kas yra teatras, ką reiškia jame kurti ir kokią kainą kartais tenka sumokėtiuž proceso malonumą, pažinimo bei vaidybos džiaugsmą. Man labai svarbus dalykas akademijoje – erdvė kurti su naująja karta. Šią kartą daugelis mėgsta peikti, tačiau pati stoju ją ginti - man šiuose žmonėse patinka daugybė dalykų. Eksperimentuoti su jais yra vienas malonumas, jei tik atsiranda abipusis pasitikėjimas. Kartų ir patirčių skirtumai labai gražiai susijungia– tuomet nutinka netikėti proveržiai, kurie atperka visus sunkaus darbo mėnesius. Tai stebėdama kartais pagalvoju, kad būdama jų metų nebūčiau galėjusi padaryti daugelio dalykų, ką geba jie. Šie dalykai ir sukuria prasmęnet tuomet, kai kažkuriuos širdžiai brangius darbus tenka paleisti.

 

Akademijoje studentams dėstote drauge su kurso vadovu Aidu Giniočiu, ankstesniais metais prie judviejų komandos buvo prisijungęs Agnius Jankevičius. „OutOf(f) Circle“ programoje taip pat bus parodyti ir šių dviejų režisierių darbai. Kuo tau svarbus jūsų, kaip kūrėjų ir asmenybių, ryšys?

Su Agniumi esame pažįstaminuo 2002-ųjų - to laiko, kai tik įstojau į akademiją. Agnius man atrodo kaip vienas stipriausių ir įdomiausių menininkų teatre, todėl buvo labai gera, kai 2010-aisiais jis sutiko kartu surinkti studentų kursą. Aidas Giniotis buvo to kurso vadovas, o aš buvau dar tik pradedanti dėstytoja – jei neklystu, Agniui tai irgi buvo pirmieji studentai. Mes labai daug diskutuodavome, neretai pasiginčydavome, kartu atradome labai daug naujų dalykų. Buvo labai gera, kad daug savęs atidavėme ir dirbome dėl jaunų žmonių, o ne patys egoistiškai stengėmės įgyvendinti savo idėjas. Tai buvo labai nauja, netikėta ir smagu. Pamatiniai dalykai mumyse su Agniumi labai panašūs – tarp jų ir požiūris į darbą, atsakomybės prisiėmimą. Labai džiaugiuosi, kad vitrinoje bus parodyti du jo darbai – mano galva, jie yra labai stiprūs. Keista – ir čia pat visai nekeista – dėl Agniaus kuklumo, dėl to, kad jis neviešina, jog abu kūriniai yra jo paties autorinė dramaturgija. Mano galva, tai – viena stipriausių šiuolaikinių dramaturgijų Lietuvos teatre. Galima sakyti, kad tai yra mano šių metų didysis atradimas, vienas labiausiai nustebinusių įvykių Lietuvos teatre. Neabejoju, kad Agnius laisvai galėtų dėstyti ne tik aktoriams ir režisieriams, bet ir dramaturgams. Tuo tarpu su režisieriumi Aidu Giniočiu esame kūrybinis tandemas jau ne vienerius metus. Tai man nėra savaime suprantamas dalykas, kaip tik priešingai – labai didelė garbė ir atsakomybė. Aidas – mano Mokytojas, teatro autoritetas, asmenybė, iš kurios nepaliauju mokytis, kurios pavyzdys visada įkvepia ir palaiko. Nors mūsų, kaip teatro režisierių, braižai yra skirtingi, egzistuoja stiprūs bendri išeities taškai, liečiantys kūrybą teatre, bendravimą su aktoriais, kūrybinėmis komandomis, darbą su studentais. Labai džiaugiuosi, kad „OutOf(f) Circle“ programoje yra jo darbas „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“. Manau, kad šis spektaklis gerąja to žodžio prasme labai iškrenta iš Keistuolių teatro repertuaro. Netgi drįsčiau sakyti, kad tai - vienas asmeniškiausių Aido darbų. Asmeniškumas neabejotinai yra tiek jo, tiek Agniaus, tiek ir mano pačios pastatymų vienas svarbiausių bruožų.

 

Agnė Vidugirytė

 

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.