„Vilniaus pokeris“ – pasaulio suvokimo metodas
2019-04-12

Balandžio 26 ir 27 dienomis bus pristatytas naujausias režisieriaus Aliaus Veverskio darbas – audiovizualinis spkektaklis „Vilniaus pokeris“ pagal garsųjį rašytojo Ričardo Gavelio romaną.

Rengiantis premjerai, įvyksiančiai netikėtoje erdvėje – Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų fabriko“ angare,  su režisieriumi kalbamės ne tik apie būsimą spektaklį. Alius Veverskis atskleidžia, kokį teatrą šiandien mato Lietuvoje, kodėl jam nepriimtinos plastikinės vėliavėlės per valstybines šventes ir kuo R. Gavelio idėjos artimos jam pačiam.

 

Aliau, pirmiausia papasakok, kuo tave patraukė R. Gavelio „Vilniaus pokeris“, kodėl nusprendei statyti spektaklį pagal šį romaną?

Mane patraukė šio romano kuriama atmosfera, kaip ji mane veikia – sukelia malonų slogumą. „Vilniaus pokeris“ pasirodė parašytas lyg ir man, kartu ir mums visiems.  Galbūt sutapo ir su kažkokių paieškų, bandymo suvokti save periodu. Romanas iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingas, lyg vientisas minčių srautas – pasirodė iššūkiu jį įgyvendinti teatre. Tik jau skaitant antrą, trečią ir daugiau kartų jo struktūra, principai pasidaro aiškūs ir supranti, kas kaip vyksta ir kodėl negali vykti kitaip. Gavelis rašo mito struktūra, tik šiuolaikiškai ir moderniai, kaip nebuvo iki tol būdinga lietuvių literatūrai. Sukuria mitą iš esmės šiuolaikiniame mieste (nepaisant tų kelių dešimtmečių skirtumo nuo šiandien). Dirbant, daug laiko mąstant apie kūrinį, man „Vilniaus pokeris“ pakilo daug aukščiau paprasto teksto, romano. Man tai tampa pasaulio, aplinkos, visuomenės ir paties savęs suvokimo metodas.

 

Apie ką bus jau greitai pasirodysiantis spektaklis?

Siužetas remiasi pirmąja iš keturių, sakykime, pagrindine romano dalimi. Kiekvienoje iš jų aprašomi praktiškai tie patys įvykiai, tik iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Pirmoje dalyje – JIE – istoriją pasakoja viso romano pagrindinis herojus Vytautas Vargalys. Spektaklyje matome Vargalio pastangas suvokti ir atskleisti JŲ egzistavimą. Kas tie JIE, Gavelis nedetalizuoja ir tiksliai nepaaiškina – tai mistifikuota jėga, bandanti pakenkti žmonijai. Vienoje iš romano vietų tai puikiai apibūdinama: artėjant vakarui, užsitraukiame namuose užuolaidas, sakydami neva taip jaukiau, nors gyvename septintame ar vienuoliktame aukšte; kyla pojūtis, kad kažkas tave galbūt stebi. Kartu su šia siužetine linija matome ir vieną įdomiausių, tragiškiausių meilės istorijų. Veiksmas plėtojamas per mitologinį siužetą: karžygio kovą su „slibinu“ ir jo moters meilę. Vargalys, inspiruotas Lolitos, ieško prasmės ir bando nukauti priešą. Visiems nuo pat pradžių aišku, kad ši užduotis – neįmanoma.

 

Kaip sekėsi atskleisti romano siužetą, rašanat kūrinio inscenizaciją?

Inscenizaciją rašėme kartu su dramaturgu Matu Vildžiumi. Viso romano į spektaklį nesutalpinsi, to ir nesiekėme. Teko atsisakyti galbūt iš pirmo žvilgsnio ir svarbių vietų ar kelių papildomų siužetinių linijų. Turbūt dėl to mes pasirinkome impresijų metodą. Proceso metu man pasirodė labai įdomūs sapnai, pavyzdžiui, kada ir iš viso suvokiate, kad sapnuojate? Supratau, kad sapnas neturi pradžios, ir tai atrakino kūrinį. Pagrindinis herojus dažnai tiesiog atsiranda tam tikroje vietoje, tam tikrame veiksme. Vilnius – tai sapnas nesapnuojant. Kartais juk daugelis gyvendami pagalvojame, kaip reikėtų išsiaiškinti, suvokti, kad šiuo metu nesapnuojame, kaip atskirti: tai sapnas ar tikrovė? Šį spektaklį galima žiūrėti kaip impresijas, kaip sapnų nuotrupas.

 

Pristatant spektaklį, kalbama apie baimę negyventi, individualios prasmės paieškas,  laiko vientisumą. Kuo šios temos aktualios šiandien?

Manau, tokios fundamentalios temos negali būti neaktualios. Pacituosiu Miltinį: „Neieškok naujo, ieškok amžino“.  Tad tokios temos, kaip laikas, žmogus, gyvenimo prasmė – jos niekada neišnyks, teatras tai vis nagrinės vienu ar kitu kampu. Turint omeny romano kontekstą, šiandien, ypač jaunam žmogui, prasmė galbūt yra sunkiau apčiuopiama. Šiuo laiku mes neturime tinkamo priešo, kuris mus mobilizuotų, varytų į priekį. Romane aprašomuoju laikmečiu tas priešas buvo labai aiškus. Menininkus cenzūra skatino vystyti metaforinę, ezopo, kalbą. Aiškus laikmečio priešas tuo metu padėjo atrasti ir įtvirtinti savo prasmę. Su visa kūrybine grupe daug diskutavome apie tą prasmę praeityje ir dabartyje, sugretinimą praeito ir šio laiko. Visuomenė romane piešiama labai niūriai. Tačiau, kad dabar atsirado daugiau naujų rūbų, daugiau automobilių ir degalinių, ar tai jau ir yra ta prasmė, kurios siekėme? Ar visuomenė iš esmės bent kažkiek pasikeitė nuo aprašomo laikmečio? Man atrodo, kad, pavyzdžiui, jaunam žmogui, kuris negyvenęs kitoje santvarkoje, negali palyginti, jam kyla tokie patys klausimai, kaip ir vyresniam žmogui, ir romano herojui.

 

Jūsų spektaklis – audiovizualinis. Ko tikėtis žiūrovui?

Atėjęs į spektaklį, žiūrovas neturėtų tikėtis pamatyti tradicinį draminį veiksmą, neturėtų nenustebti, kiek daug videomedžiagos, kino raiškos elementų. Taip pat, manau, naudojame nestandartinį muzikos pasirinkimą – remtis praktiškai vien vokaline muzika. Tai veda ir prie muzikinio spektaklio raiškos priemonių. Šios skirtingos medijos yra lygios. Vietomis diktuoja teatras, ta tikrąja prasme, kai ką sprendžiame tik muzikos ar vaizdo įspūdžiu.

 

Ar tokiu pasirinkimu lyg ir sakai, kad teatrui jau nebeužtenka tradicinių raiškos priemonių?

Teatras nėra pastovi, aiški aksioma. Teatras yra principas, metodas, kuris, manau, yra gyvas, geba keistis, įtraukia į save tai, kas jam reikalinga. Šiuo atveju, medijas, kitas meno rūšis. Jis nėra baigtinis ir vis kintanta. Statydamas spektaklį nesirenku: čia naudosiu tradicinę priemonę, čia – šiuolaikinę. Renkuosi tokias priemones, kurios geriausiai atskleistų idėją, spektaklio dramaturgiją.

 

Kokį teatrą tu šiandien matai Lietuvoje, kokias pastebi tendencijas?

Labai visokį. Tiek klasikiniai pastatymai, tiek postdraminis teatras, temų įvairovė. Tik kokybės atžvilgiu jis nebėra visoks – tapo kokybiškesnis visur: ir didžiuosiuose, ir mažesniuose Lietuvos miestuose bei teatruose. Kalbant apie tendencijas, manau, mums gana sunku jas įžvelgti esamuoju laiku.  Kita vertus, kalbant apie užsienį, jau 2008 metais viename spektaklyje Japonijoje pagrindinį vaidmenį atliko robotas. Spektaklis susilaukė didelės sėkmės. Kartais būna, kad čia mes šiek tiek pradedame baimintis, ar ne per daug teatre naudojame kamerų, monitorių ir kitos šiuolaikinės technikos. Man įdomus tolimesnis žingsnis, labiau šuolis, – dirbtinio intelekto naudojimas. Manau, tai neišvengiama ateitis, kuri sujudins teatrą ir naujomis raiškos priemonėmis, ir temomis.

 

Nemaža dalis tavo režisuotų spektaklių nagrinėja socialines temas – neįgaliųjų gyvenimą, giminės santykius, vartotojiškumą, klišes ir pan. Tau įdomiau kalbėti apie visuomenę, galbūt prisidėti prie jos tobulėjimo, kaitos ar visgi svarbiau gilintis į žmogų, jo pasaulį?

Už kitus atsakingas nebūsi. Gali stebėti visuomenę, tendencijas, piktintis, žiūrėti ironiškai ar šypsotis. Man patiko viename interviu išsakyta Valentino Masalskio mintis, kad nelabai ką galime padaryti, mes galime tik liudyti laikmetį. Žinoma, sugebame galbūt truputį kažką keisti, tobulinti save, tačiau netikiu ta utopija, kad vienas žmogus gali pastumti visuomenę... Gali – penkiolikai minučių, dviems savaitėms. Tačiau visuomenė vis tiek grįš į savo inerciją.  Gilinimasis į žmogų yra svarbesnis. Tačiau tai sizifiškas dalykas: mes nesugebame atsakyti į svarbiausius žmogui kylančius klausimus. Visuomenė, tiek daug žmonių vienoje vietoje, apskritai yra nenatūralus reiškinys, todėl mes ir susiduriame su daugybe problemų.

 

Be Vilniaus nebūtų ir romano.  Kaip miestas bus atskleidžiamas spektaklyje?

Kaip minėjau, spektaklyje bus daug videomedžiagos, galima sakyti siurrealios Vilniaus dokumentikos. Norėjosi kiekvienam žiūrovui sukurti pojūtį, kad  pasakojama istorija yra čia pat. Stotelė, pro kurią praeiname kasdien, yra būtent ta stotelė, pro kurią praeina ir Vytautas Vargalys. Norime sumaišyti žiūrovui kortas, kaip rašo Gavelis. Sukurti malonų, truputį bauginantį šiurpulį, kad visa tai įvyko ir vyksta šiuo metu, ten pat, pro kur tu praeini, ką matai ir į ką gal neatkreipi dėmesio. Jeigu sekate pargindinio herojaus maršrutu, jei artimos jo idėjos, tas Vilniaus žemėlapis yra piešiamas šiandien. Jeigu tik norėsi ieškoti, Vilnius visada paruošęs jums tokią, o galbūt visai kitokią istoriją.

 

Romane Vytautas Vargalys svarsto, kodėl viskas vyksta būtent Vilniuje. Ar galėtų romano veiksmas, kontektas būti perkeltas į visai kitą miestą, pavyzdžiui, Berlyną, Paryžių ar Niujorką?

Romane yra paminėta, kad kiekvienas didelis miestas yra sukonstruotas Vilniaus pavyzdžiu, kiekviename mieste, kuriame yra JIE, yra ir Vilnius. Vilnius iš esmės yra kaip prototipas. Kodėl būtent Vilnius? Atsakysiu vėl mintimi iš romano, kad esame įdomi tauta – atkūrėme savo nepriklausomybę su sostine, kuri tuo metu mums nepriklausė, nebuvo mūsų teritorijoje. Šis Gavelio pastebėjimas, jau iškart sukuria terpę Vilniuje vykti nestandartiniams, įdomiems dalykams.

 

R. Gavelis romane šaržuoja lietuvius, pompastišką nacionalizmą. Ką tau reiškia, kaip supranti mylėti Lietuvą?

Manau, kad meilė Lietuvai kyla iš sveikos meilės sau. Jeigu tos meilės nejauti sau pačiam, tada ir meilė tėvynei galbūt pasidaro kiek dirbtinė, šabloninė. Gavelis pašiepia ne pačią meilę Lietuvai, bet tuos šablonus. Trispalvė, trys liaudies dainos, kurios per laiką nusizulino, Vytis ant mašinos galinio stiklo ir plastikinės vėliavėlės visomis progomis – daugumos lietuvių meilės išraiškos, kurias pastebiu. Patosiškai atkartoti kelis simbolius ir kartais priverstinai bandyti savyje sužadinti kažkokią meilę ne Lietuvai, bet tik tiems simboliams, abstrakcijoms, net nežinant, ką jie mums reiškia, nemanau, kad tai yra meilės išraiška. O tos plastikinės vėliavėlės per valstybines šventes yra tiesiog šiukšlynas. Turime keletą klišių, kuriomis kaip tauta gyvename. Tikiu, pavyzdžiui, partizanai gali verkti laikydami trispalvę, nes jie turi gilų ryšį, taip jie įsiprasmina. Kiekvienas turime surasti, kaip mes įprasminame tą meilę Lietuvai. Įsivaizduoju, gal klystu, didesnę meilę jaučia koks dirigentas, dirbantis užsienyje ir atstovaujantis Lietuvai. Meilė sau, meilė kūrybai, nesureikšminimas Lietuvos. Mums reikia žiūrėti ne atgal, ne į dabartį, bet į priekį ir stengtis būti geru žmogumi apskritai. Ir jei tokių žmonių bus daug, tai ir Lietuvai viskas bus gerai.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.