Kas pirmasis užfiksavo planetų skleidžiamus garsus: NASA ar kas kitas?
2019-04-21

Ne daug kam žinomas faktas, jog vakuume garsas nesklinda. Tačiau interneto platybėse gausu Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinės kosmoso administracijos (NASA) vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti planetų garsai. Vienuose jų siaučia vėjo audros, kitos ūžia tarsi tuščiaviduris metalinis sviedinys, trečios jų švilpia kaip arbatinukas ar ošia kaip jūros kriauklė.

 

Tačiau dar gerokai prieš astronautus bei astronomus ir jų kosminius zondus, planetas pradėjo tyrinėti XX a. pradžios britų kompozitorius Gustavas Holstas (1874–1934), kuris 1918 m. rugsėjo 29-ąją Karališkojoje Londono salėje, diriguojant maestro Adrianui Boultui, pristatė savo siuitą „Planetos“, vaizduojančią, kokius garsus skleidžia Marsas, Venera, Merkurijus, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Ši siuita tapo tokia populiari, jog amerikiečių kompozitorius ir dirigentas Johnas Towneris Williamsas (g. 1932) jos dalį „Marsas“ panaudojo kurdamas muziką žymiesiems „Žvaigždžių karams“.

Balandžio 26 d. 19 val. „Compensa“ koncertų salėje G. Holsto „Planetas“ atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus. Koncerte taip pat skambės ir vieno talentingiausių šių laikų akordeonistų Martyno Levickio kartu su orkestru atliekamas M. Majkusiako „Concerto Classico“ ir A. Piazzollos siuita „Punta del Este“.

„Planetos“ – žymiausias G. Holsto kūrinys, kurio kiekviena dalis skirta tuo metu žinotoms septynioms planetoms (išskyrus Žemę). Ypač žinomos yra pirmoji dalis „Marsas − karo nešėjas“ ir ketvirtoji dalis „Jupiteris − džiaugsmo nešėjas“. Pastarosios dalies muzika buvo panaudota populiariai anglų patriotinei dainai „Aš prisiekiu tau, mano šalie“ („I Vow to Thee My Country“).

„Planetos“ yra astrologinis, o ne astronominis kūrinys, dėl to jame nėra minima Žemė, Saulė ir Mėnulis. Kiekvienas melodinis judėjimas yra skirtas išreikšti emocijoms, susijusioms su planetų ir žmogaus sąveika, ir parodyti, kokią įtaką planetos turi žmogui.

Kūrinio idėją G. Holstui pasiūlė Cliffordas Baxas, atostogų Maljorkoje metu supažindinęs kompozitorių su astrologija. G. Holstas mėgo sudarinėti horoskopus savo draugams bei pažįstamiems. Rašydamas siuitą jis naudojosi A. Leo knyga „Kas yra horoskopai?“ – knygos mintys buvo tramplinas, nuo ko pradėti rašyti muziką.

1914 m. sausio 17 d. G. Holstas dalyvavo Arnoldo Schoenbergo „Penkių kūrinių orkestrui“ premjeroje, Karališkojoje salėje Londone. Šis kūrinys pagimdė idėją, jog vientisumas ne visada yra svarbus. Kompozitorius savo laiškuose yra minėjęs, jog būtent A. Schoenbergo muzika jam padėjo suvokti „Planetų“ koncepciją.

Iš pradžių kūrinys buvo sugalvotas dviem fortepijonams, išskyrus Neptūną, kuris, kaip dievybių simbolis, buvo dedikuotas vargonams. G. Holstas tikėjo, jog fortepijono garsas yra tobulai derantis su paslaptinguoju pasauliu bei kosmoso platybėmis. Tačiau vis populiarėjantis didžiulis orkestras leido suprasti, ko reikalauja publika. Orkestro naudojimas buvo itin vaizdingas ir spalvingas, labai derantis prie siaučiančių audrų ar visiškos ramybės. Didžiulis orkestras derėjo su Igorio Stravinskio, Arnoldo Schoenbergo, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ar Aleksandro Glazunovo orkestrais, kurie buvo labai reikšmingi ir puikiai perteikiantys nuotaiką.

G. Holsto „Planetos“ buvo sutiktos audringomis ovacijomis, kūrinio populiarumas neblėsta iki šiol. Tačiau pats kompozitorius nebuvo patenkintas siuitos sėkme. O vėliau skundėsi, jog „Planetos“ užgožė kitus jo darbus.

 

Kristupas Antanaitis

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.