“Apeirono teatro” įkūrėjos į sostinę keliasi vedamos kūrybinio tobulėjimo ir bendradarbiavimo galimybės
2018-11-01

Uostamiestyje prieš šešerius metus pradėjęs veikti “Apeirono teatras”, už kurio slypi dvi jaunos kūrėjos – Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė, tampa vis dažniau matomas Vilniaus kultūriniame lauke. Šis pokytis – neatsitiktinis: ilgą laiką kovojusios su Klaipėdos miesto abejingumu menininkės nusprendė dalį savo veiklos perkelti į sostinę, kurioje rado gerokai daugiau galimybių nepriklausomai kūrybai. G. Gudelytė ir E. Kazickaitė įsitikinusios, jog vienintelis būdas jauniems menininkams išlikti atšiaurioje valstybės kultūros politikos situacijoje – bendradarbiauti ir vienytis, tad šiame savo gyvavimo etape “Apeirono teatras” reziduoja naujoje kultūrinėje erdvėje, Vilniaus miesto teatro “Atviras ratas” studijoje. Su Greta ir Egle kalbamės apie artėjančius projektus, idėjų sklaidą sostinėje bei komplikuotą nepriklausomo teatro realybę, su kuria “Apeirono teatras” atsisako susitaikyti.

 

“Apeirono teatras” šiemet pradėjo šeštąjį gyvavimo sezoną. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo ir kokių idėjų vedamos ėmėtės kurti šį teatrą?  

Greta: Idėjos, dėl kurių susikūrėme, man visą laiką atsišviežina – kai suabejoji savo, kaip mažo teatro atstovo, poreikiu arba susimąstai, kodėl esi nepriklausomoje nišoje, vis sau primeni, dėl ko viską pradėjai. Mes mokėmės Klaipėdoje ir joje pasilikome, o ten, ne paslaptis, yra gerokai kitaip nei Vilniuje, taigi mūsų inspiracija buvo nusivylimas. Vienus įkvepia pozityvūs dalykai, o kitus – negatyvūs. Mus veikti paskatino lankstumo nebuvimas kalbant apie kitokias idėjas, eksperimentus, metodus arba jų atsisakymą. Supratome, jog siekiame kurti taip, kaip norime, tačiau nenorime versti iš sosto jokio karaliaus, todėl turime statyti savo karalystę. Tuometinis naivumas mums suteikė labai didelį tikėjimą, jog galime tai padaryti, visgi su dabartine patirtimi taip nebetikėčiau. Turbūt ir tu, Egle, netikėtum.

Eglė: Dabar tikrai nesiimčiau to daryti dar kartą.

Greta: O tuo metu mes dar neanalizavome savo aplinkos, tiesiog siekėme tikslo. Tai ir padėjo įgyvendinti neįmanomą misiją, kada be cento kišenėje, be jokių žinomų teatralų ar dėstytojų pagalbos pradėjome visiškai nuo nulio. Tai buvo nuolatinis ėjimas prieš vėją, o kaip pradėjome, taip ir gyvename - mums iššūkiai ir nesklandumai tapo kasdienybe. Jei sulaukiame pagalbos ir dėmesio, jį labai vertiname kaip koks dėkingas lenciūginis šuo, nes pasaulį priimame kaip gana žiaurų. Noras kurti savaip pirmų dienų privertė susigyventi su mintimi, jog bus sunku tai daryti ir likti nepriklausomu. Tačiau nepriklausomas teatras ir laikosi dėka idėjos, jog jauni žmonės gali realizuoti save, be pamokymų, koks yra arba koks turi būti teatras.

 

Persikėlėte į Vilnių, tačiau neapleidžiate ir savo erdvės Klaipėdoje. Kokius pokyčius žiūrovai pajus jūsų veikloje?

 

Greta: “Apeirono teatras” dažnai tapatinamas su mūsų asmenybėmis – aišku, ne veltui. Vis dėlto šis teatras yra šiek tiek daugiau – tai ir erdvė, į kurią be galo daug savęs įdėjome. Įprastai kultūriniai taškai yra kuriami su savivaldybės pagalba, esant poreikiui visuomenėje, o “Apeirono teatras” buvo tiesiog dviejų žmonių ėjimo per verslininkus ir erdvės išsikovojimo rezultatas, ją apšildant ir paverčiant gana plataus masto kultūriniu tašku Klaipėdos mieste. Šis taškas funkcionuoja ir mums fiziškai jame nesant: ten vyksta renginiai, diskusijos, repeticijos, dalinamės erdve panašiai, kaip “Atviras ratas”, būdamas Vilniaus miesto teatru, dalinasi savo studija, už ką jaučiu didelę pagarbą. “Apeirono teatras”, veikiantis kaip draugiška, demokratiška, laisva ir atvira erdvė, reikalinga miestui, yra Klaipėdoje. O tas “Apeirono teatras”, kuris neretai tai erdvei kuria idėjas – du žmonės – dabar yra čia, Vilniuje.

Eglė: Kol kas dar sunku apibrėžti, kiek mūsų yra ten, o kiek – čia. Ten palikome savo repertuarą, reguliariai rodome ir rodysime spektaklius, dalis kūrybinio proceso irgi vyks Klaipėdoje. “Apeirono teatras” per ilgai ten leido šaknis, kad būtų galima lengvai jį išrauti.

 

Ar tiesa, kad jūsų kūrybinio dueto pasitraukimas iš Klaipėdos ir atėjimas į sostinę taip pat yra susijęs su nusivylimu, kurį minėjote kaip vieną iš pirminių impulsų kurti “Apeirono teatrą”? Kai kalbama apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, dažnai nevengiama žodžio “stagnacija” ar net “beviltiškumas”.

 

Eglė: Taip, tiesą sakant, stagnacija man irgi yra pirmasis žodis, kuris asocijuojasi su Klaipėda ir jos kultūra. Ten viskas yra labai uždara, o į tą stagnaciją mes su Greta tiesiog įsibrovėme. Tai – sudėtingas procesas, nes Klaipėdoje niekas nelaukia naujų kūrėjų – tariamas atvirumas iniciatyvoms yra fasadas, nuo kurio kartais darosi bloga. Su savo, sakykime, ambicingomis idėjomis buvome nelabai reikalingas prieskonis ir palaipsniui tapome tarsi priešais, žmonėmis, kurie esą nori kažką iš kažko atimti. Visus penkis metus neapleido pojūtis, jog gyvename nuolatinėje konkurencijoje... Bet juk ten nėra dėl ko konkuruoti. Klaipėdoje yra kokie penki šimtai žiūrovų, reguliariai besilankančių teatruose, ir man atrodo, kad visų kūrėjų bendras tikslas turėtų būti tą auditoriją plėsti, tačiau visi tiesiog draskosi dėl tų kelių šimtų žiūrovų... Po kurio laiko tai paprasčiausiai ėmė kenkti kūrybai, nes mudvi su Greta labai stipriai įlindome į savivaldybės kultūros politikos strategijos mechanizmų analizę. Tie mechanizmai - didelė kliūtis atvykstantiems ir ten jau gyvenantiems kūrėjams, o jei miestas kuria tik kliūtis, tai ir jautiesi jame nereikalingas. Mes su Greta į šiuos dalykus labai įsitraukėme, bandėme oponuoti miesto valdžios nuostatoms, siūlyti savo idėjas, kaip esamą situaciją reikėtų keisti. Ilgainiui tapome savotiškomis visuomenininkėmis - tai labai kenkia kūrybai, nes paaukoji daug energijos ir laiko. Galiausiai ėmėme kurti spektaklius, besisiejančius su kultūros politikos situacija mieste - apie ją, beje, kalbama ir spektaklyje “Kultas”, kurį rodysime “Atviro rato” studijoje.

Greta: “Kultas” užgimė didelių konfliktų su savivaldybe apogėjuje. Po susitikimų su Klaipėdos miesto meru ir netiesioginio palinkėjimo išvažiuoti pradžioje visi buvome įskaudinti ir sukrėsti, bet vėliau nusprendėme dirbti taip, kaip dirba tiriamoji žurnalistika – teatras kartais irgi ima funkcionuoti kaip tam tikrų problemų veidrodis. Galiausiai pajutau, kad man jau reikėjo atsitraukti, nes miestas tapo pykčių vieta. Pirmieji susidūrimai su savivaldybe įvyko aiškinantis jų neskaidrius veiksmus skirstant projektines lėšas, mes paviešinome šią informaciją ir jie buvo priversti dėl to keisti konkurso sąlygas, taigi nuo pat pirmų dienų tapome kontraversiškais veikėjais, kurie, kaip sako Eglė, esą bando kažką iš kažko atimti. Bet mes nieko nesiekėme atimti, tiesiog norėjome normalių sąlygų visiems, o ne tik išrinktiesiems. Savivaldybės politikoje vyko daug nešvarių dalykų, kuriuos viešinome, netgi pačiame “Apeirono teatre” rengėme diskusijas apie kultūros situaciją. Natūralu, kad Klaipėdos miesto savivaldybei tapome rakštimi užpakalyje ir mūsų santykiai nebepataisomi. O kaip bebūtų, be santykio su miesto savivaldybe ir bendruomene tu visada tik investuosi be jokios grąžos, o tam reikalingi atsinaujinantys ištekliai, antraip tapsi išsemtu kibiru. Išsekome duoti. Savivaldybėje teko išgirsti: “Jie tokie turtingi, kad nemokamai dalina arbatą”. Ar tai turtingumas? Taip, tačiau dvasinis, o ne materialinis. Darėme tai vardan tikslo paskatinti žmones lankytis teatre, bendrauti, solidarizuotis, kadangi tokio įpročio Klaipėdos miestas neturi. Čia, Vilniuje, gerokai daugiau nei penki šimtai žmonių išsiugdė poreikį bent kartą per savaitę eiti į kokį nors kultūrinį renginį – parodą, koncertą, spektaklį... Žmonės domisi. Mes niekada nesijautėme geriau žinomi Klaipėdoje – nuo pat tada, kai pradėjome rodyti spektaklius Vilniuje, čia sulaukėme daug didesnio susidomėjimo. Net vykstant “Nepatogaus kino” festivaliui, kuris jau pats savaime tapęs atpažįstamu reiškiniu Lietuvos mastu, o bilietas tekainuoja vieną euro centą, į seansus Klaipėdoje susirenka po penkiolika žmonių ir mažiau. Tai – Klaipėdos kasdienybė. Klausimas, kiek ilgai galima išbūti tokioje visokeriopoje stagnacijoje? Mes nepaliksime ten pradėto darbo - tiesiog atėjo metas šiek tiek pasirūpinti ir savimi.

 

Tai, ką kalbate, glaudžiai siejasi ir su kitais kultūros politikos nulemtais pastarųjų dienų įvykiais – “Tuščių kėdžių” protesto akcija, “Šelterio” uždarymu Kaune. Kyla klausimas – ar jaunas kūrėjas gali atsiriekti matomumo ir saviraiškos dalį nebūdamas savotišku socialiniu aktyvistu, nuolat nekovodamas su vėjo malūnais?

Greta: Kategoriškai sakau – ne. Jei užsiimi skandalais, provokacijomis ir priartėji prie geltonosios publicistikos lygio numesdamas pigų masalą, tai išties padeda sparčiai plėsti žiūrovų ratą.  Tačiau jei teatre tam žmogui kažkas galvoje sukruta, manau, tokios priemonės visgi yra pateisinamos. Nuoširdus apeliavimas į žmogų, santūri reklama nešiukšlinant gatvių plakatais, nesipjaunant su kitais režisieriais, nesiskundžiant politine situacija, nerengiant protestų tapo neveiksmingomis priemonėmis. Dažnai sakoma, jog jauniems kūrėjams sunku prasimušti todėl, kad jie tiesiog nėra tokie talentingi, kokie būdavo anksčiau. Baikit juokus... Vieša paslaptis, kad miestų savivaldybėse įsitvirtina tam tikros politinės organizacijos, kurios laikosi įsikibusios savo postų. Tai vyksta ir mažesniuose miestuose su teatrų vadovais – jie nepaleidžia savo kėdės, laiko save carais, įkūrėjais, pradžios ir pabaigos lyderiais, net jei tie teatrai merdi. Lietuvoje gerai žinomi tik penki režisieriai ne todėl, kad jie vieninteliai yra talentingi – egzistuoja visa sistema, padedanti jiems laikytis įsikibus savo pozicijų. O jaunas kūrėjas yra nuolat moraliai smukdomas, senieji kritikai ir kai kurie vyresnio amžiaus žiūrovai kartoja: “Mūsų laikais tai buvo teatras, pradėjome nuo nulio, šalome ir sisiojome į kibirą, o dabar nieko nebėra”. Bet juk viskas lygiai taip pat vyksta ir dabar – mes irgi sisiojame į kibirą ir šąlame. Skirtumas tas, kad dabar draskomasi dėl finansinių barų, o tuo metu spaudė ideologija. Mano manymu, didelė problema – brandžių kūrėjų nenoras bendradarbiauti, nenoras ar baimė perduoti savo išmintį, siekis išlikti neperspjaunamu nesirūpinant dėl to, ką be savęs paties po savęs paliksi. Idėjų ir erdvių dalybos, kūrybinės kolaboracijos yra gyvybiškai svarbios. Reikia būti atviram ir ieškoti žmonių, kurie galėtų tapti bendraminčiais. Tai - dar viena priežastis, dėl ko išvažiavome iš Klaipėdos, nes supratome, jog nėra su kuo kurti gilesnį, nei vienkartinį bendradarbiavimą. O Vilniuje tokias galimybes mes matome.

 

“Atviro rato” studijos erdvė, kurioje dabar šnekamės, suponuoja, jog vienas iš tokio bendradarbiavimo rezultatų – ryšys su “Atviru ratu”. Įdomu, kaip užsimezgė šių dviejų teatrų draugystė ir kas jus vienija?

 

Greta: Tai įvyko daugiausiai “Atviro rato” vadovės Ievos Stundžytės iniciatyva. Ji pirma įžvelgė galimo ryšio potencialą, o mes pastebėjome jos palaikymą, kas mums, kaip ir minėjome, yra labai neįprasta ir tuo pačiu labai brangu. Tada įvyko pirmieji neformalūs susitikimai, kurių metu pasirodė, jog randame bendrą kalbą ir norisi kalbėtis dar daugiau. Manau, kad jiems įdomus teatras, kurį mes kuriame, o mums įdomus teatras, kurį jie kuria ir kaip jie tai daro. Taip pat mums labai artimos vertybės, kurių jie tvirtai laikosi: atsidavimas, rūpestis, nuoširdumas, įvairaus teatro paieškos, supratimas ir noras domėtis ne tik savo lauko, bet ir kitų problemomis... Trumpiau tariant - jie gyvi kaip komanda ir ta gyvybė yra nuoširdi bei tikra. Mums tai labai imponuoja.Eglė: Iš visų jų pastatytų spektaklių, kuriuos esu mačiusi nuo pat tada, kai pradėjau lankytis teatre, man “Atviras ratas” asocijavosi su to paties pavadinimo pirmuoju šio teatro spektakliu. Tuo tarpu neseniai mudvi su Greta lankėmės Ievos Stundžytės spektaklyje “identify”, po kurio man pasirodė, kad būtent jis turėtų būti šio teatro vizitinė kortelė, labai gerai atskleidžianti, į kokias temas ir žiūrovą yra taikomasi. Manyčiau, kad mūsų žiūrovas yra panašus. Tai dar viena svarbi bendrystė.

 

Papasakokite apie savo planus –  ką žiūrovai išvys “Atviro rato” studijoje?

 

Eglė: Spalio 30 dieną pristatysime spektaklį “Kultas”, kuris, kaip ir minėjome, yra šiek tiek politiškas - jame ieškome, kaip sakome, sintezės tarp šūdo ir grūdo.

Greta: “Kultas” - žanrinis spektaklis, kurį pavadinome erotine tragikomedija, bet iš tiesų tai yra kultūros šaržas, o tuo pat metu – to šaržo šešėlyje kuriančio menininko tragedija. Spektaklis kalba apie tai, kokiame uždarame rate sukasi kultūra, apie bandymus atrasti aukso vidurį, kuris netarnautų tik mažam intelektualų ratui, bet ir nebūtų paprasčiausių masinių renginių lygio. Šio aukso vidurio ieškojimui reikalingi pinigai, o juos gavęs nori nenori nuklysti į masę, kurioje sunyksti, tave sudrasko dėmesys ir pinigai, kūrybos nebelieka. Šis uždaras ratas spektaklyje analizuojamas sarkastiška forma, siužeto fabula šiek tiek remiasi David Madsen knyga “Sapnų dėžutė”. “Kulte” žmonės pamatys hiperbolizuotą, vietomis nuoširdžią, vietomis kiču kvepiančią tragikomediją.Eglė: Lapkričio 13 d. Vilniuje, “Atviro rato” studijoje,pristatysime premjerą “Stabat Mater”. Ją kūrėme pagal klasikinę medžiagą - Augusto Strindbergo pjesę “Pelikanas”, tačiau spektaklis gimė visiškai be žodžių. Mudvi su Greta bandome stebėti savo kūrybinę raidą, analizuojame, kaip keičiasi mūsų spektakliai ir kokia linkme judame. “Stabat Mater” - savotiškas ribinis spektaklis mūsų repertuare: galbūt tai tik eksperimentas, o galbūt – naujos krypties pradžia.Greta: Mus kritikai savo straipsniuose vadina teksto teatru, esame pavadinti netgi beletristikos meistrais ar grafomanais, nes dažniausiai kurdavome pagal savo pačių medžiagą, naudojome daug teksto. Visgi labai mėgstame iššūkius – dėl šios priežasties ir pastatėme spektaklį “Palikuonis”, kurį Vilniuje rodysime lapkričio 22 dieną, pagal savo dramaturgiją – tačiau jame teksto beveik nėra. Dar vėliau sulaukėme pastebėjimo, kad nekuriame pagal klasikinę medžiagą, taigi priėmėme šį iššūkį, kurio dėka A. Strindbergo “Pelikanas” gimė visiškai be teksto. Taigi, mūsų teatras formuojasi su jam metamais iššūkiais. Tačiau nesvarbu, kokie skirtingi, visi spektakliai adresuojami tiems, kurie ieško - būtent ieško, o ne žino, koks turi būti teatras, ieško, o ne turi mylimas vietas, kurių į nieką neiškeis; tiems, kuriems avantiūros nekvepia diletantizmu, o ir šiaip - nepasipūtusiems žmonėms.

 

 

 

Parengė Agnė Vidugirytė

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.