Roy Assaf – choreografas, sukuriantis spektaklius iš trečio karto
2018-10-05

Viena šių metų Tarptautinio šokio festivalio AURA 28 žvaigždžių – Izraelio choreografas Roy Assaf, spalio 7 dieną 18 valandą pristatysiantis spektaklių diptiką „Merginos – Vaikinai“. Dviejų dalių spektaklis, kuriame beveik po valandą skiriama kiekvienos lyties atstovams, anot choreografo, nesiekia prikišti jokių stereotipų ar klišių. Jo tikslas – suteikti žmogui akstiną sąmoningai apsvarstyti, kokie įsitikinimai lyčių klausimais yra užvaldę jo mintis. Prieš festivalį trumpame interviu R. Assaf pasakoja apie kelius, kuriuos pats renkasi nueiti kurdamas savo darbus, ir – netikėta – su „Šventuoju pavasariu“ susijusią atvykstančio spektaklio istoriją.

 

Kaip gimsta jūsų spektaklių temos?

Prieš pradėdamas kurti niekuomet nežinau spektaklio temos. Paprastai turiu idėją – galbūt vienintelę idėją, vienintelį klausimą, kurį norėčiau užduoti. Juos atnešu šokėjams, bendraautoriams, ir tik studijoje – o kartais jau pastačius spektaklį, mano namuose – pradedu atrasti konkretesnės temos pojūtį.

 

Esate daug šokęs savo spektakliuose. Kas tokiais atvejais tampa vadinamąja išorine akimi?

Tiesą sakant, paskutinį kartą savo spektaklyje šokau 2012-aisiais, kurdamas trio „The Hill“. Tuo  metu niekas iš šalies nestebėjo spektaklio. Paprastai „išorine akimi“ tampa mano žmona, sugebanti įvardinti slaptuosius mano kūrinių ingredientus – ji tai daro visuose mano spektakliuose, ne tik tuose, kuriuose pats šoku. Tiesą sakant, pats nuolat konfliktuoju su savimi, svarstydamas, ar vis dar turėčiau lipti į sceną, ar to visiškai atsisakyti.

 

Kokie motyvai kartojasi jūsų spektakliuose?

Pirmiausia – lytiškumo tema, kuria nuolat žaidžiu visiškai atvirai – „Merginos“, „Merginos – Vaikinai“, „Vaikinai“, „Mergina“ – tai vyksta nuo 2013-ųjų ir pabaigos kol kas nematyti. Manau, tai yra tema, kurią būtina analizuoti, apie ją svarbu rašyti ir kalbėti. Taip pat galėčiau akcentuoti įvairius motyvus, kurie pasirodo ir persidengia mano darbuose: balso ir judesio derinimą, bandymą atsikratyti atlikimo manierizmo, manipuliavimą pop kultūros fragmentais. Pastebiu, jog prie šių dalykų esu linkęs nuolat grįžti.

 

Kas tapo „MerginųVaikinų įkvėpimu? Ar iškart planavote kurti tęsinį „Merginoms?

„Merginų“ įkvėpimo šaltinis – trys mano dukterys. Kurdamas spektaklį jau žinojau, kad jis turės ir „Vaikinų“ tęsinį.

 

Pažymite tris „Merginų premjeros datas. Ar tai reiškia, kad per penkeris metus spektaklis keliskart keitėsi iš esmės?

Pirmoji versija buvo sukurta festivaliui, tad kūrybai galėjome skirti ribotą laiką. Vėliau suvokiau, kad visavertė šio spektaklio versija turi remtis Stravinskio „Šventuoju pavasariu“ ir mano manipuliacijomis šia muzika. Trečioji versija atsirado susidūrus su skaudžia realybe – negali taip paprastai redaguoti Stravinskio, bent jau legaliai. Tad ieškodami problemos sprendimo, galiausiai sukūrėme naują darbą, išsivysčiusį keičiant ir atkartojant tai, į ką rėmėmės viso proceso metu.

 

Kokius stereotipus kvestionuoja „Merginos ir „Vaikinai?

Tikiuosi, kad visus. Noriu pasakyti, kad nesistengiu nei kažko atmesti, nei kažką ypatingai išskirti. Sakyčiau, kad šiuose spektakliuose siekiu ne tiek kvestionuoti stereotipus, kiek atgręžti į žmones veidrodį ir sukurti akimirką, kurios metu stebintysis suabejotų savo atspindžiu, kurį mato.

 

Ar Izraelyje lyčių lygybės situacija geresnė nei daugumoje kitų pasaulio valstybių?

Ne.

 

Šįmet Tarptautiniame šokio festivalyje AURA 28 pamatysime net du „Šventuosius pavasarius. Pats užsiminėte, kad rėmėtės šia muzika statydamas Merginas. Kodėl ši medžiaga tokia populiari tarp šiuolaikinio šokio šokėjų?

Juk ne be reikalo tik sukurtas „Šventasis pavasaris“ sukėlė maištą, ar ne?

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.