Garsų drama pagal Kirsten Dehlholm - „Brolių Liūtaširdžių“ istorija tamsoje
2017-12-06

Pirmą gruodžio savaitę Jaunimo teatre repeticijas pradėjo danų režisierė, vaizdo menininkė, grupės „Hotel Pro Forma“ lyderė ir įkūrėja Kirsten Dehlholm. Mūsų šalies publikai menininkė jau žinoma spektakliu „Kosmosas +“, kuris Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas 2014 metais. Tais pačiais metais režisierė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui.

Spektaklius, operas, tarpdisciplininius projektus ir performansus įvairiose pasaulio šalyse kurianti menininkė šį kartą ėmėsi statyti spektaklio šeimai „Broliai Liūtaširdžiai“ (pagal to paties pavadinimo švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą). Režisierė darbą pavadino vizualine garsų drama, nes „Brolių Liūtaširdžių“ istorija bus pasakojama garsais, vaizdais ir balsais, pasitelkiant įvairias technologijas.

Pokalbis su Kirsten Dehlholm.

 

2014 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatėte audiovizualinį spektaklį šeimai „Kosmosas+“. Čia svarbiu šaltiniu tapo astronomijos mokslo žinios. Tuo tarpu „Broliuose Liūtaširdžiuose“ naudojate grožinę literatūrą, skirtą jaunesniam skaitytojui. Kiek literatūra arba apskritai tekstas yra svarbus Jums ir kiek daro įtakos pasirenkant vienus ar kitus scenos sprendimus?

 

Be abejonės, darbai labai skirtingi, kaip ir naudojama literatūra. Kai kas nors paprašo statyti spektaklį, skirtą vaikams ir jaunimui, man atrodo svarbu, kad jis būtų įdomus ir suaugusiems. Niekada nestačiau spektaklių, skirtų kažkuriai amžiaus grupei. Man svarbu, kad spektaklį suprastų tiek mažas, tiek suaugęs. Mėgstu apjungti auditoriją ir nepalikti tarp jos atotrūkio. Dažniausiai dirbu su labai universalia medžiaga. Svarbu, kaip kūrėjas ją pakreipia. Kai kuri medžiaga yra labai sudėtinga, nesuprantama, o kartais priešingai: ją paprasta, lengva suprasti. Taigi, manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip kūrėjas tą medžiagą apdoroja.

 

„Kosmosas+“ atveju tuometinis LNDT meno vadovas Audronis Liuga manęs paklausė, ar galėčiau pastatyti spektaklį vaikams. Aš sutikau, bet iš karto pasiūliau idėją apie kosmosą. Kaip tik tuo metu aš ir mano kolegos buvome pradėję dirbti ties kosmoso medžiaga. Ieškojome būdų, kaip ją reikėtų atskleisti. Tada pagalvojau, kad apie tokį nesuvokiamą objektą būtų galima kalbėti tik su vaikais. Šiuo atveju, save taip pat laikau vaiku. Juk iš tiesų, ką aš žinau ar nutuokiu apie kosmosą, visatą? Pasiūlius šią idėją, Audronis ją palaikė ir sutiko, kad spektaklio tema yra įdomi. Kartu „Kosmosui+“ buvo skirta didžioji salė, o juk tai nėra dažnas atvejis, kai kalbama apie spektaklius vaikams. Juk paprastai valstybiniuose teatruose vaikų spektakliams yra skiriamos mažosios salės arba kitos nedidelės erdvės. Taip pat skiriama nedaug aktorių, niekas nekreipia dėmesio į scenografiją ir t. t. Bet čia buvo suteikta galimybė spektaklį statyti didžiojoje salėje, man tai buvo didžiulė dovana. Labai džiaugiuosi, kad iki šiol spektaklis yra įtrauktas į teatro repertuarą ir rodomas didžiojoje salėje. Du vaikai, kurie nuo pat pradžių dirbo su šiuo spektakliu jau yra pakeisti į kitus, mažesnius. Vaikai juk turi savybę augti.

 

Kai Audronis tapo Jaunimo teatro vadovu, jis paklausė manęs, ar galėčiau pastatyti spektaklį karo tema, skirtą vaikams. Aš atsakiau, kad tai neįmanoma. Man atrodė, kad apie karą neįmanoma kalbėti, neįmanoma to papasakoti scenoje. Bet kuo daugiau galvojau vaiko ir karo tema, tuo dažniau prisimindavau švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“. Skandinavijoje tai viena žinomiausių knygų, skirtų vaikams, ypatingai tiems, kurie gimė po 1975 metų. Ji tarsi neatsiejama vaikystės dalis. Tai yra klasika, kaip ir visos kitos Astridos parašytos istorijos. Kelias jos knygas perskaičiau naujai. Tiesą sakant, Astridos knygos taip įtraukia, kad negali nustoti jų skaityti. Tai labai dramatiška, poetiška literatūra. Ir nors „Brolių Liūtaširdžių“ knyga parašyta jaunesnei auditorijai, man ji - nuostabi knyga, savyje talpinanti daug svarbių temų.

 

Skaitydama ją galvojau ne tik apie karą, bet apie tai, kokia yra dabartinė situacija pasaulyje. Pavyzdžiui, vis dar turime diktatorių, taip pat prisiminiau Sirijos ir Irako padėtį. Galvojau, kas šiandien vyksta ir kokius darinius šiandien galėtume pavadinti karu? Todėl pasiūliau statyti „Brolius Liūtaširdžius“. Audroniui ši idėja patiko. Kai sutariau dėl spektaklio medžiagos, prie kūrybinės komandos pakviečiau prisijungti kai kuriuos kūrėjus, dirbančius kartu su manimi grupėje „Hotel Pro Forma“. Taip projekte atsirado dramaturgė ir režisierė Anne Mette Fisker Langkjer ir garso dizaineris Kristian Herrvig.

 

Spektaklio dramaturgiją rašėte pagal Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“. Minėjote, kad tekstą kartu su Anne Mette Fisker Langkjer tiesiogiai rinkote iš knygos ir jame niekas nekito. Į ką atsižvelgėte jį atrinkdamos? Ką juo labiausiai norėjote atskleisti?

 

Knygos tekstas mane sužavėjo. Jis, mano manymu, labai geras, stiprus ir prasmingas. Todėl jį norėjome palikti autentišką. Spektaklyje mums pasirodė svarbu papasakoti pagrindinę istoriją. Tekstą išgryninome atsisakydamos daug šalutinių istorijų. Iš tiesų, kartu su Anne Mette visą spektaklio dramaturgiją atrinkome tiesiai iš Astridos knygos, neperrašėme nė vienos frazės. Šią teksto versiją turėjo patvirtinti ir Astridos Lindgren kūrybos paveldo organizacija. Galų gale jie tekstą patvirtino.

 

Galvojant apie „Brolius Liūtaširdžius“ atrodo, kad pati istorija autorės aprašyta labai vaizdingai, tuo tarpu jūs istoriją nusprendėte pasakoti garsais. Kodėl pasirinkote tokį kelią?

 

Norime spektaklį pristatyti kitaip. O garsas, mano manymu, žmogaus pasąmonę pasiekia kur kas greičiau ir giliau, nei vaizdas. Mums šiame spektaklyje atrodo svarbu pasiekti žmogaus jausmus. Manau, kad garsas yra labai svarbus, kai pradedame kalbėti apie jausmus. Net žiūrint filmus emociškai paveikiausios vietos būtinai turės stiprų garso takelį, nors jo galima net nepastebėti. Todėl manau, kad garsas yra labai geras istorijos pasakotojas. Mes neturime tikslo žiūrovus atakuoti garsu, siekdami išprovokuoti tam tikrus jų jausmus. Mes norime, kad garsas žiūrovą lėtai nardintų į istoriją, ją priartintų.

 

Jau skaitant knygą mes taip pat atkreipėme dėmesį į tai, kad rašytoja labai vaizdžiai ir išsamiai aprašo gamtovaizdžius. Mes iš anksto žinojome, kad šiame spektaklyje pagrindinę duoklę atiduosime garsui. Jam čia bus suteikta daugiau erdvės ir režisūrinio svorio. Todėl gamtovaizdžių aprašymai taps pagrindinio veikėjo Karlo Liūtaširdžio monologais. Šiame spektaklyje nevengsime ir dialogų. Jie mainysis. Tai nebus tradiciniai, dramaturginiai monologai, bet didžiąja dalimi juos tars pagrindinis veikėjas Karlas. Monologais norime atskleisti Karlo refleksijas: kaip jis jaučiasi, ką mano, kas vyksta... Jie apima ir Karlo klausimus bei baimes. Karlas šiame spektaklyje - veikėjas, kuris, vertindamas situacijas, jas iškart pasakos žiūrovui. Mums šis pasirinkimas atrodo labai patrauklus. Tokiu būdu išvengsime per didelio dramos įspūdžio. Taip istorija taps ir poetiška, ir pamatuotai dramatiška.

 

Jei spektaklyje didžiausi akcentai bus dedami garsui ir video projekcijoms, koks čia bus aktorių vaidmuo?

 

Kai kurių knygos personažų scenoje nebus. Aktoriai scenoje pasirodys akimirksniais. Garsas žiūrovus apgaubs iš visų pusių, scena ir aktoriai matysis tik kartais. Galima sakyti, kad vaizdu bus matoma tik labai nedidelė spektaklio dalis. Mums atrodo, kad toks istorijos pasakojimo būdas aktyvins, provokuos ir jauno, ir suaugusio žiūrovo vaizduotę. Juk visa kita, kas nebus matoma, reikės įsivaizduoti.

 

Spektaklyje pasirodys devyni aktoriai. Visi dėvės mikrofonus, tad girdėsime jų balsus. Kartais balsai audio technologijų pagalba transformuosis, kis. Bus ir šnabždesio. Kartais aktoriai scenoje pasirodys tik akimirksniais. Kartu su operatoriaus pagalba, turėsime tiesiogines video transliacijas, čia aktoriai taip pat atliks savo vaidmenis. Todėl žiūrovai juos matys vis kitokius. Aktoriai dėvės kostiumus, kurie mums taip pat yra labai svarbūs. Kostiumai bus žemės spalvų, įvairių faktūrų, medžiagų.

 

Spektaklio pristatymo metu pademonstravote, kokie vaizdo efektai išgaunami ant skirtingų paviršių  naudojant skirtingas medžiagas. Būtų įdomu išgirsti, kaip šios skirtingos medžiagos jūsų kūrybiniame procese atsirado? Kokio efekto siekiate?

 

Čia reikėtų sugrįžti prie mūsų pagrindinės idėjos – juodos erdvės. Mes norime, kad istorija būtų pasakojama tamsoje. O šviesos pagalba žiūrovai galėtų pamatyti tik tam tikras istorijos detales, tarsi nuotrupas. Video projekcijų ir šviesos pagalba taip kursime nedideles atskiros šviesos erdves. Taip pat mes norime išbandyti, testuoti projekcijas ant įvairių medžiagų bei formų. Pavyzdžiui, vieno užsiėmimo metu projekcijas taikėme ant įvairių gamtinių medžiagų ir net siūlų. Skirtingose projekcijose naudosime vis kitas medžiagas, kurios padės kurti, formuoti tam tikrą atmosferą ir galbūt net sukels skirtingus jausmus.

 

Visa tai mes jau esame paruošę, o pradėję repetuoti nevengsime eksperimentuoti. Čia svarbu stebėti, kas scenoje veikia. Tokio pobūdžio spektaklio mes dar nesame statę, tad pasiliekame erdvės kūrybai, spontaniškumui, naujoms galimybėms.

 

Tai jau ne pirmas kartas, kai statote spektaklį, skirtą karo temai. 2011 m. Latvijos nacionalinėje operoje pastatėte elektroninę operą „Karo suma“. Tad prie karo temos sugrįžtate, tik šį kartą jis skirtas platesnei auditorijai – šeimai.  Kokiomis priemonėmis stengsitės atskleisti karo temą šiame spektaklyje?

 

Karo tema yra viena iš tų, kurias naudojau ir ankstesniuose savo spektakliuose. Aš visada renkuosi dideles, plačias temas. Pavyzdžiui, tas pats karas, pinigai, krikščionybė, visata, Vidurio Rytai, Šiaurė, ir t.t. Prie karo temos sugrįžtu, bet šį kartą tai nebuvo mano pasirinkimas. Kalbėti apie karą pasiūlė Audronis Liuga. Mat šiais laikais mes turime labai daug karo apraiškų. Bet tai yra tik viena iš „Brolių Liūtaširdžių“ temų. Svarbios ir kitos knygos temos: meilė, draugystė, brolystė, ideologija, savasties paieškos, identiteto klausimas, baimės įveikimas, kova už laisvę ir t.t. O apibendrinant – „Broliai Liūtaširdžiai“, mano manymu, yra apie buvimą žmogumi ir jo mirtį. Juk iš tiesų, nuo pat „Brolių Liūtaširdžių“ pradžios skaitytojas patenka į pomirtinį pasaulį. O mirtis yra visiška paslaptis. Kas yra pomirtinis gyvenimas? Ar tai fantazija? O galbūt tikėjimas? Manau, požiūris priklauso nuo to, koks esi žmogus ir kuo tiki... Tokia tema suteikia daug vietos diskusijai. Todėl mes norime žiūrovams parodyti tik ledkalnio viršūnę, kad jie galėtų atrasti savo kelią, kaip šią istoriją suprasti ir interpretuoti. 

 

Kalbino Ugnė Kačkauskaitė

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.

Ačiū! Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienas!