Šeštąjį sezoną teatre: vis dar su begaline meile darbui ir vienas kitam, tačiau nebe tokie naivūs
2017-09-21

Sostinės „Menų spaustuvėje“, šį sekmadienį, geriausiu praėjusių metu šokio spektakliu pripažintas ir Auksinio scenos kryžiaus padovanojimą pelnęs spektaklis „Žaidimas baigtas“ pradeda šeštąjį Urbanistinio šokio teatro „Low Air“ sezoną. Gatvės šokėjų dueto, choreografų Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės įkurtas teatras, pirmasis Lietuvoje ėmėsi profesionalioje scenoje pristatyti ir populiarinti gatvės šokio kultūrą.

 

Pirmuosius žingsnius teatre žengę 2011 metais, jauniesiems menininkams skirtoje „Menų spaustuvės” programoje „Atvira erdvė“, šokėjai L. Žakevičius ir A. Gudaitė užsikėlė sau kokybės kartelę – jau pirmasis darbas „Feel-Link“ sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir buvo nominuotas aukščiausiam šalies teatro apdovanojimui.

Dabar, turėdami savo kraityje du Auksinio senos kryžiaus apdovanojimus, Boriso Dauguviečio auskarą – teatro įkūrėjai vis dažniau žvalgosi į užsienį. Dalis „Low Air“ darbų kasmet pristatomi tarptautinėse scenose, menų festivaliuose ir mugėse.

Prieš pradedant naująjį sezoną, su „Low Air” teatro idėjos autoriais L. Žakevičiumi ir A. Gudaite kalbame apie praėjusios vasaros gastroles bei artimiausius planus.

 

 

Kaip teko stebėti, jūsų vasara nebuvo skirta poilsiui. Spektakliai pristatyti Izraelyje, Prancūzijoje, sėmėtės patirties Olandijoje ir Amerikoje. Galbūt kūnas turi būti visuomet apkrautas, kad lengviau organizmas pasiruoštų ir naujojo sezono krūviams?

Laurynas Žakevičius: Kai dirbi mylimą darbą – visos kelionės ir pasirodymai, kurie vadinami darbu, tampa atostogų dalimi. Pamenu, kai dar nebuvome įžengęs į profesionalią sceną, vasaros atostogų metu autostopu keliavome po Europą. Kelionių metu mes šokdavome. Žinoma, šokome gatvėse, aikštėse, skveruose, kur bandėme užsidirbti pinigų kasdienėms išlaidoms ir maistui – tai nebuvo darbas, o puikios atostogos. Dabar keliaujame ir šokame teatro scenoje, tai taip pat atostogos. Seminarų metu tobuliname ir atstatinėjame savo kūnus, todėl jie naudingi. Žinoma, kyla pagunda eiti į 5 pamokas per dieną, nes norisi maksimaliai išnaudoti puikią galimybę ir atpirkti investiciją, tačiau jaučiu, kad kūnas pradeda norėti daugiau poilsio, tad apkrovimą reikia derinti su poilsiu. Tačiau, kai ilgesnį laiko nieko neveiki atsitinka atvirkštinė reakcija – kūnas pradeda nesuprasti, kodėl nėra krūvio.

 

Airida Guditė: Šios vasaros rezultatai – du pasirodymai Izraelyje, dešimties spektaklių turas Prancūzijoje, daugiau kaip 50 pamokų seminaruose – geras balansas vasarai (šypsosi). Sezono metu visko būna triskart daugiau – tad jeigu vasarą atostogausi pasyviai į šokio sales, sceną sugrįžti bus sunkiau. Manau, kad kai darbas derinamas su poilsiu, tai būna ne tik geresnis rezultatas, tvirtesnis kūnas, bet ir dar didesnis malonumas, mėgavimasis visu šimtu procentų tuo ką darai, o tai pastebi ir žiūrovai.

 

Į Prancūziją vykstate jau antra vasarą iš eilės – kasmet rengiate dešimties pasirodymų turus,  galbūt jau turite planų ir ateinančiai vasarai?

L. Žakevičius: Iki pirmosios kelionės – derybos truko ne vieną mėnesį, tačiau dabar labai džiaugiamės Prancūzijoje užsimezgusias kontaktais. Kviečiančioji organizacija visu turu sklandžiai rūpinasi – tad mums belieka tik gerai sušokti. Po dviejų vasarų iš eilės po truputį pradedame derinti ir kitos vasaros planus. Prancūzijoje spektaklį jau pamatė virš 3000 žiūrovų – organizatoriams ir publikai spektaklis „Feel-Link” labai patinka. Kūrinio tema – jausmai – suprantama nepriklausomai nuo tautybės ir rasės. 2018 metais deriname ne tik Prancūzijos klausimą. Kalbamės su kinais, bulgarais, čekais, armėnais, italais.

 

Izraelyje ne tik sėmėtės patirties seminaruose, bet ir sėkmingai pristatėte spektaklius Jeruzalės „Machom Shalem“ šokio namams priklausančioje „Karnaf“ šokio scenoje bei Suzanne Dellal” centre. Kokį įspūdį paliko šis garsus centras?

L. Žakevičius: Pasirodymas „Suzanne Dellal” centre tikrai ypatingas įvykis mūsų karjeroje, nes apie Izraelį buvome daug girdėję, nuolatos sekėme, kaip šiame centre reziduojanti žymioji šokio kompanija „Batsheva“ garsina šokį ir savo šalį. Svajojome, kad vieną dieną...  Ir štai – prieš pasirodymą mūsų spektaklio anonsas buvo centro vasaros programos viršelyje, kartu su naujausiu „Batsheva“ darbu. Net bilietai, kurie į mūsų spektaklį buvo brangesni nei į jų spektaklius, buvo išparduoti. Sunku patikėti ir dėl to vis primename sau, kad turime sustoti ir bent akimirką pasidžiaugti, keliu, kurį jau nuėjome. Esame pakylėti ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos Lietuvos šokio lauko, nes po pasirodymo turėjome progos su centro vadovais padiskutuoti apie tolimesnius planus pristatant Lietuvos produkciją. Kiekvieną savo išvyką matome, kaip galimybę ne tik sau, bet ir kitiems mūsų šalies menininkams, todėl stengiamės ambasadoriauti pasakojant, pristatant, tai ką geriausio turime Lietuvoje.

 

Bilietai į pasirodymą Tel Avive buvo išparduoti – kokių reakcijų sulaukėte iš publikos?

L. Žakevičius: Publika liko sužavėta. Po spektaklio priėję žmonės klausė, kodėl taip kukliai nusilenkinėjome ir neleidome daugiau mūsų palaikyti scenoje ovacijų fone? Keistai skamba, tačiau vietinei publikai, tai yra labai svarbu ir tai yra visos jų kultūros dalis. Atlikėjai yra vertinami ne tik paties šokio metu, bet ir po jo. Jeigu jiems patiko, jie nori ploti ir palaikyti, matyti šokėjus po atlikto darbo. Sulaukėme gerų atsiliepimų ir viename Jeruzalės portalų, kuris skelbia apie kultūrinius įvykius mieste.

 

A. Gudaitė: Labai įdomu ir tai, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių puikiai pažįsta šokio lauką. Tel Avive jaučiasi, kad šokis turi užsitarnavęs tam tikrą poziciją. Po spektaklio žiūrovai drąsiai kalbina, diskutuoja apie pasirodymą, lygina, analizuoja. Labai nuostabu ir tai, kad daug vyresnio amžiaus žmonių lanko pastovius užsiėmimus ,,gaga people", dalinasi patirtimi, supranta šokio amatą.

 

Keliaujant tikriausiai tenka matyti ir daug įvairių pasirodymų. Kaip manote, kokią vietą mūsų šalies šokis užima pasauliniame kontekste?

L. Žakevičius: Matydami pasirodymus stengiamės formuoti savo kultūrinį pasaulėvaizdį, atpažinti vieno ar kito choreografo bruožus ir naudojamas metodikas. Matyti tenka daug ir įvairios kokybės darbų. Būna, kad pagalvoju, o ką aš čia darau, arba atvirkščiai, sunku suprasti, kodėl ne tu, o kitas yra toje garsioje scenoje. Kiekvienas pasirodymas yra programos organizatorių pasirinkimas, o tik jie geriausiai žino, kokio darbo reikia publikai. Todėl ir mes prieš iškeliaudami į „Suzanne Dellal” centrą ilgai derinome, kurį darbą rodysime garsiojoje scenoje. Mes norėjome pristatyti savo naujausią darbą „Žaidimas baigtas”, kuris mums patiems atrodo labai novatoriškas ir tikrai galėtų nustebinti Izraelio publiką, kurie yra matę labai daug šokio darbų. Tačiau centro vadovai paskutinę dieną visgi nusprendė pasirinki, mūsų nuomone, saugesnį sprendimą pristatant spektaklį „Feel-Link”.

A. Gudaitė: Saugesnį, turime galvoje, nes tai yra grynojo šokio darbas nagrinėjantis dviejų žmonių santykius, kurie suprantami nesvarbu iš kur būtum kilęs. Tad ir po tokių patirčių supranti, kad tai, ką matai scenoje dažnai priklauso nuo daugelio faktorių. Lietuvių kūrėjų darbai sėkmingai gali konkuruoti su pasaulinio lygio produkcija, jeigu jie pristatomi tinkamose kontekstuose ir tinkamu metu.

 

Nemaža dalis jūsų pasirodymų per metus pristatoma užsienyje – kuo skiriasi Lietuvos ir užsienio publika?

L. Žakevičius: Išties, galima pajusti publikos skirtumus. Ką tik grįžome iš Kijevo, kur publiką mūsų spektaklį „Žaidimas baigtas” priėmė labai šiltai, su audringais plojimais. Po spektaklio gyrė ir sakė, kad tai geriausias visos programos darbas, o organizatoriai dalinosi komentarais, kad iki pristatymo mūsų darbas buvo apipintas legendomis ir žiūrovai nežinojo, ko tikėtis. Tai lyg juodas programos arklys, kuris šauna, kai mažiausiai tikiesi. Taip ir įvyko, kuo mes labai džiaugiamės.

 

A. Gudaitė: Kiek teko susidurti, tai kiekvienoje šalyje, net kiekviename renginyje ar festivalyje publika skiriasi. Lietuvos publika tampa labiau išprususi ir reaguoja savitai. Kartais net ramiai, bet ką jaučiame, kad jeigu spektaklis tau einasi, ir publika tai pajunta. Ovacijos atsistojus gana dažnas dalykas ir pas mus, nors darbas ne visada gali būti vertas to. (šypsosi)

 

Pasirodote asmeniniuose turuose, dalyvaujate festivaliuose – kokios patirties parsivežate, pavyzdžiui po praėjusių metų Edinburgo Fringe” (Jungtinė Karalystė)  festivalio ir panašių gastrolių?

L. Žakevičius: Patirtys yra bene didžiausias turtas. Stengiamės stebėti ir mokytis. Patirtį „Fringe” festivalyje labai vertinu, nes iki tol nebuvo tekę dalyvauti mugėje, kurioje yra virš 3000 dalyvių, o dėl kiekvieno žiūrovo reikia pasirungti. Supratome, kad kartais nereikia nusiminti, jeigu tavo darbo atėjo pažiūrėti tik 5 žmonės, nes kartais iš jų keturi yra tavo kito turo užsakovai arba šokio kritikai, kurių nuomonės apie tavo spektaklį gali turėti įtakos tolimesnei sklaidai. Iš užsienio festivalių parsivežame ir tarptautinių kritikų vertinimus, kurie padeda save pristatant kitose šalyse. Pavyzdžiui kinai, klausia, ar turite kokių svarbių laimėjimų, ar koks nors žinoma dienraštis apie jus rašė, ar yra kritikų įvertinimų. Keliaudami mokomės iš to, kaip kitos trupės save reklamuoja, kaip pristatinėja ir kiek investuoja, o sugrįžę dalinamės su savo bendruomene patirtimi, kad neužtenka vien gerai šokti. (juokiasi)

 

Išties, vien geri šokti nepakanka. Reikia išmanyti, kaip atkreipti užsienio prodiuserių dėmesį, kad sulaukti kvietimų ir pasiūlymų...

L. Žakevičius: Šiuo klausimu dirba daug žmonių ir tai užtrunka ne vienerius metus. Mūsų patirtys užsienyje, taip pat, skirtingos. Į Prancūziją išvykome po festivalio Naujasis Baltijos šokis” metu vykusios „Pitch Session”, kai mus pastebėjo prancūzų prodiuseris. Daug prisideda Lietuvos šokio informacijos centras, nes didžioji dalis kontaktų ir užklausimų telkiasi vienose rankose. Pasirodymai Izraelyje buvo suderinti Lietuvos kultūros atašė dėka, dialogas su kinais prasideda talkinant diplomatams tolimuosiuose rytuose. Prie mūsų darbų sklaidos užsienyje labai prisideda ir Lietuvos kultūros institutas. Dabar, kai esame parengę ir toliau kuriame profesionalią medžiagą apie save, kai ir patys aktyviai mezgame kontaktus kiekvienos kelionės metu, jaučiame ir savo pačių įdirbį. Turėdami progą siūlome kolegas, jeigu matome, kad kitas darbas gali geriau atliepti konkretaus festivalio poreikius. Pastebime, kad vien pildant paraiškas ar rašant užklausimus sunkiau pavyksta derybos – svarbu, kad tikslingi asmenys turėtų progą pamatyti gyvai tavo darbą. Reikia juos kviesti arba patiems vykti prisistatyti.

 

Laurynai, šiemet dalyvavai JAV Valstybės departamento organizuotoje tarptautinės lyderystės programoje „Socialinių pokyčių per meną skatinimas“, pristatei Lietuvos meno ir kultūros lauką bei su menu susijusius socialinius atskirtį mažinančius projektus. Kokių gerųjų praktikų išgirdai iš kolegų, ką galima būtų pritaikyti Lietuvoje?

L. Žakevičius: Šioje programoje tarp 22 dalyvių buvome tik keturiese iš Europos. Apie Amerikoje įgyvendinamas programas, finansavimo mechanizmus, paramos rinkimo galimybes ir organizacijų požiūrį sužinojau tikrai daug. Pažinau ir Amerikos kultūros lauko dalį, o taip pat susipažinau su kolegų iš viso pasaulio patirtimis ir idėjomis. Didžiausias turtas yra 22 nauji asmeniniai kontaktai, kuriuos reikia palaikyti ir puoselėti, o jie tikrai gali išsivysti į tarptautinius projektus ir lietuviškojo meno pristatymu svetur.

Pastebiu, kad Lietuvoje yra dar neišsemtų galimybių. Amerikoje teatrai labai stipriai ir išplėtotai dirba su bendruomene. Rengiama daug programų su vaikais, jaunimu, ko Lietuvoje vis dar trūksta. Turėdamas socialinio pedagogo išsilavinimą, darbo su specialių poreikių turinčiais asmenimis patirties, dalinuosi savo žiniomis ir su kitais. „Low Air”  šokio mokykloje puoselėjame daug vertybių ir bendravimo pavyzdžių, kurie ugdo ir mūsų bendruomenę ne vien per šokį, bet ir per šokio mokymą ir mokymąsi bendraujant. Nuolatos keliame socialinę atskirti patiriančių grupių integracijos per meną klausimą. Projektų Amerikoje pavyzdžius adaptuojame Lietuvoje. Galimybių yra tikrai daug, dabar reikia tik didesnio palaikymo iš bendruomenės ir nuoseklesnio palaikymo ir pasitikėjimo iš savivaldybių ir valdžios institucijų.

Amerikoje, Izraelyje plėtojama fizinių ir juridinių asmenų mecenavimo bei paramos kultūra. Valstybė remia tokias iniciatyvas, todėl didžioji dalis paramos surenkama, ne iš valstybinių įstaigų, o įvairių fondų, korporacijų ar fizinių asmenų, kuriems vėliau taikomos mokestinės lengvatos. Šį sezono, vienas pagrindinis mūsų žingsnių, skatinimas ne tik susipažinti su mūsų veikla, bet ir prisidėti prie vieno ar kito projekto. Naujoji „Low Air” paramos platforma rodys, kaip kiekvienas konkrečiai gali paremti edukacinius projektus arba pamatyti, kaip parama tampa spektakliu, gal net Auksinio scenos kryžiaus vertu darbu.

 

Šį sezoną jau pradėjote Gogol fest” (Kijevas) ir Plartforma” (Klaipėda) festivaliuose su naujausiu savo darbu Žaidimas baigtas”. Kuo jums patiems šis darbas ypatingas?

L. Žakevičius: Darbas yra labai įdomus, nes jis kupinas emocijų ir energijos. Kiekvienas pasirodymas lyg naujas raundas, kuriam privalai atiduoti visas savo jėgas. Gyva muzika, vizualumas ir nestandartiniai choreografiniai sprendimai jį padaro įdomiu mums, kaip atlikėjams, nes viskas gyva, o taip pat ir žiūrovams. Ypatingas dar ir tuo, jog šis darbas subūrė menininkų komandą, su kuria norisi sukurti ir daugiau darbų.

 

Beveik visi jūsų teatro darbai sulaukia pripažinimo, kritikų įvertinimo, nominacijų ir apdovanojimų. Praėjęs sezonas buvo auksinis – Auksinis scenos kryžius ir Boriso Dauguviečio auskaras už spektaklį ir veiklą. Ką jums patiems reiškia padovanojimai? Ar tokie įvertinimai svarbūs?

L. Žakevičius: Nors ir sakoma, kad ne dėl apdovanojimų dirbam, bet jie svarbūs. Jeigu tu jauti, kad kažką gero sukūrei, nori, kad tai būtų vienaip ar kitaip pastebėta. Gal net galima pakalbėti apie mūsų spaudą. Atrodo  menininkai tiek daug stengiasi, sukuria tikrai gerus darbus, festivalių organizatoriai pristato daug pasaulinio lygio produkcijos Lietuvos žmonėms, o spauda kaip neranda intereso plačiau rašyti apie tai, taip neranda... Straipsnis žinomesniame leidinyje mums irgi yra laimėjimas per ašaras, nes konkuruoji su avarijomis ir menkavertėmis bei trumpalaikėmis žinutėmis.

 

A. Gudaitė: Apdovanojimai ir žinomumas įpareigoja,  kartais net kelia atsakomybę, nes nesinori padaryti blogiau. Tai galbūt nėra gerai, bet kartu ir skatina ieškoti geresnio ir novatoriškesnio sprendimo.

 

Pradedate šeštąjį sezoną – ar tai daug ar mažai, dviems šokėjams iš gatvės”? Kaip pasikeitė jūsų veikla per šiuos sezonus – nuo pirmojo darbo, dueto Feel-Link” iki vis garsiau girdimų norų formuoti pastovią šokio trupę?

L. Žakevičius: Pagalvojus, kiek visko įvyko, tai daug, bet lyginant su kitais – tai mažai. O kaip dviem šokėjams „iš gatvės”, tai galvotume, kad nuveikta ir pasiekta labai daug, tačiau mes turime dar daug minčių ir siekių. Nuo pirmojo mūsų pasirodymo teatro scenoje mes sukaupėme daug patirties ir žinių, tapome drąsesni, mažiau naivūs. Svajone buvusi profesionali trupė po truputį artėja prie realybės. Pastebime, su kuo norime dirbti nuolatos, tęsti projektus, o tam reikia pastovaus finansavimo. Siekiame Vilniaus miesto trupės vardo – manome, kad pagaliau Vilniui reikia turėti miesto vardą garsinančią šokio trupę. Per savo karjerą mes turėjome ir vis dar turime trupes, tai mūsų komandos, kurias mes vadiname „crew”. Jų nariai, gal ir ne visi intensyviai bešoka, bet kas yra trupė ir ką reiškią priklausyti vienam tikslui susibūrusiai grupei šokėjų mudu su Airida žinome. Tai atsinešėme iš gatvės. Dabar turime norą suburti ir įsteigti oficialiai palaikomą ir pripažįstamą trupę, kuri tikime įneštų į miesto kultūrinį gyvenimą daug.

 

Ką ruošiate šiam sezonui? Kokie artimiausi planai – galbūt jau imsitės naujo pastatymo?

L. Žakevičius: Jau pradedame dirbti prie naujo darbo. Premjera bus, tačiau, kaip ir su ankstesniais darbais stengiamės savęs nevaržyti laiko rėmais. Šio sezono pagrindinis nors yra į spektaklius pritraukti kuo daugiau žmonių, nes po truputį augantis šokio laukas vis dar stipriai nukonkuruojamas muzikos ar kino lauko. „Žaidimas baigtas” dar visai naujas, todėl turime siekį jį pristatyti kuo platesnei auditorijai. Taip pat, norime spektaklius naudoti, kaip instrumentą pradėti diskursą, atverti dialogą tarp žmonių, tarp kūrėjų ir žiūrovų. Juk menas savaime tai daro, tačiau kartais reikia nulipti nuo scenos ir bendrauti, gal net daugiau pabendrauti su atėjusiu, kad jis norėtų nueiti ir į dar vieną spektaklį.

 

 

Jūsų duetas – namuose ir gyvenime. Airida po praėjusių metų nominacijų neslėpė konkurencijos jausmo – kaip pavyksta dviem konkurentams po vienu stogu?

A. Gudaitė: Mūsų duetas namuose ir gyvenime, visiškai atsidavęs darbui. Paskutinius porą metų, mokykla ir teatras – tai mūsų atsakomybė ir mūsų laisvalaikis. Dažnai diskutuojame ir gana aistringai, nenorime kompromisų, o susitarti reikia, todėl labai daug kalbamės, kol nurimstame, galbūt tai ir yra mūsų dueto stiprybė, nes tame greityje, konkurencijoje, atsakomybėje, ginčuose, gali rasti vis mažiau laiko, artimam žmogui, išgirsti ir išklausyti, o mums visas gyvenimas ne apie tai. Mes tikime meile, meilę, kitam žmogui, sau, darbui, o ji juk neieško sau naudos, neišpuiksta, viską pakelia ir ištveria, kad ir kaip banaliai šiandien tai skambėtų.

 

 

 

Vizualus šokio spektaklis „Žaidimas baigtas”, rugsėjo 24 d. 19 val. „Menų spaustuvė”, Juodoji salė

Idėjos autoriai: Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė, Lauryna Liepaitė, Adas Gecevičius, Povilas Laurinaitis.

 

 

Urbanistinio šokio teatro „Low Air” naujienos ir repertuaras www.lowair.lt

Teatro spetakliai Vilniuje prostatomi „Menų spaustuvėje”

Bilietai: http://www.teatrai.lt/events?q=low+air&submit=

 

 

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.