Režisierė Olga Lapina ir scenografė Renata Valčik: „apie baimes kalbėti būtina“
2017-09-12

Pati pirmoji 53-ojo Valstybinio jaunimo teatro sezono premjera – rugsėjo 24 dieną įvyksiantis instaliacijų spektaklis šeimai „Apie baimes“. Netradicinio spektaklio, išsidėsčiusio po įvairias teatro erdves, autorės – režisierė Olga Lapina ir scenografė Renata Valčik. Kūrėjos sutinka, kad pasirinkta baimių tema – labai kontraversiška, o jauni tėvai dažniausiai jos vengia. Tačiau, kaip teigia režisierė Olga Lapina, svarbu suprasti, kad apie baimes kalbėti būtina. Todėl šį iššūkį visa kūrybinė komanda priėmė labai atsakingai: spektaklio darbai prasidėjo ilgos laboratorijos principu, kurios metu aktoriai ir kūrėjai vaikystės baimių tema intensyviai konsultavosi su specialistais, psichologais. 

 

Instaliacijų spektaklis šeimai „Apie baimes“ – valanda kelionės po teatro erdves. Jose žiūrovai atras iki šiol nematytus kambarius, kuriuose susitiks su įvairiomis baimės formomis. „Neturime tikslo išgąsdinti. Priešingai: mes stengiamės baimę dekonstruoti, pažiūrėti į ją iš šono ir sužinoti, kokias pasekmes baimė turi mūsų gyvenimui bei kokios priemonės ją padėtų peržengti“,- sako spektaklio režisierė Olga Lapina.

 

Likus vos porai savaičių iki premjeros, apie spektaklį kalbamės su režisiere Olga Lapina ir scenografe Renata Valčik.

 

 

Jūsų pasirinkta tema, kaip ir pats spektaklio pavadinimas – „Apie baimes“. Kodėl panorote kalbėti šia tema?

Olga Lapina: Tai pakankamai sena idėja. Vaikų baimės yra labai svarbi tema. Jos daro įtaką visai vaiko bei asmenybės raidai. Kodėl idėją nešiojau taip ilgai? Akivaizdu, kad tema yra labai kontraversiška. Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą jauniems tėvams, yra tai, kad vaikui bijoti yra blogai. Ilgai gilinausi į baimių prigimtį ir prasmę bei kokią įtaką jos daro mūsų raidai. Laboratorijos metu psichologė mus konsultavo, pasakojo, kodėl baimė yra gerai. Pasirodo, baimė yra mūsų raidos ir augimo instrumentas. Ji pasako mums, kur yra pavojus.

 

Spektaklis skirtas šeimai, bet orientuotas į 7 – 10 metų vaikus. Kokiu būdu bandysite su vaikais kalbėtis šia tema?

Olga Lapina: Tai yra pokalbis iš suaugusio žmogaus perspektyvos. O pagrindinis instrumentas šiame spektaklyje yra suaugusio žmogaus prisiminimai apie savo realius išgyvenimus vaikystėje. Tikromis istorijomis buvo pagrįsta ir visa spektaklio dramaturgija. Bet mes neapsiribojome tik istorijų pristatymu: į jas stengėmės pažvelgti meniniu žvilgsniu, bandėme surasti vizualią išraišką. Todėl pasitelkėme vizualiųjų menų instrumentus. Šį darbą pavadinome instaliacijų spektakliu, nes tai yra mūsų pagrindinė raiškos priemonė.

 

O kaip padaryti taip, kad vaikai neišsigąstų dar labiau?

Olga Lapina: Be abejonės, neturime tikslo išgąsdinti. Šis spektaklis neturi nieko bendro su siaubo kambariais ar panašiais reiškiniais. Priešingai: mes stengiamės baimę dekonstruoti, pažiūrėti į ją iš šono ir sužinoti, kokias pasekmes baimė turi mūsų gyvenimui bei kokios priemonės baimę padėtų peržengti. Kad baimė būtų naudinga, būtina ją įvardinti, į ją pažvelgti. Manau, kad šis darbas yra atsakingas pokalbis apie baimes, pasitelkiant meno priemones. 

 

Visas darbas grįstas dešimties aktorių vaikystės istorijomis, baimėmis. Kaip šią medžiagą rinkote? Kokiu būdu tokiomis intymiomis temomis kalbėjotės su pačiais aktoriais?

Olga Lapina: Procesas turėjo labai specifinį metodą: viskas prasidėjo nuo laboratorinio darbo, o jam buvo išrasta ir pagrįsta nauja metodologija. Palaipsniui ši laboratorija mums ir aktoriams padėjo surasti priemones, kaip galima kalbėti apie baimes. Be pačių baimių, ieškojome asociacijų apie jas, pasakų pavyzdžių, netgi bendrų žmonijos archetipų. Galima sakyti, ieškojome baimės koncentrato.

Pačioje pradžioje neapribojome savęs kažkokia konkrečia dramaturgija ar nekintančia spektaklio forma. Spektaklio sprendimas, tiek vizualus, konceptualus, muzikinis, tiek bet koks kitas, gimė kaip laboratorijos rezultatas.

Renata Valčik: Pati laboratorija prasidėjo nuo pažinimo. Turėjome paskaitas, kuriose su specialistais ir psichologais aiškinomės, kas yra trauma, o kas – baimė. Ir kokia tarp jų riba. Kur yra pasekmės, kai vaikas yra traumuojamas, o kur - baimė, kuri yra būtina išlikimo instinkto dalis, reikalingas jausmas.

 

Spektaklis – netradicinis. Svarbu dar kartą pažymėti, kad tai – instaliacijų spektaklis. Kodėl pasirinkote tokią formą? Kokius privalumus joje suradote?

Renata Valčik: Vienas svarbiausių kriterijų ir iššūkių buvo baimes atskleisti jutimiškai. Norėjosi sukurti atmosferą, kurioje būtų galima ne tik suvokti, bet ir pajusti tam tikrą nuotaiką arba tam tikrą situaciją. Leisti „pasimatuoti tos būsenos marškinius“. To reikalauja ir mūsų interaktyvus formatas, kurį pasirinkome kaip žanrą.  

Olga Lapina: Aš nuolat tiriu naujas teatro formas. Šiuo atveju spektaklio kūrimo metu mes pasirinkome dvi svarbiausias kryptis: pirma - dokumentinio teatro, kuriame girdime autentiškas istorijas. Antra kryptis - kolektyvinė kūryba. Su autentiška medžiaga reikia būti labai atsakingam. Lietuvoje mes neturime nusistovėjusios dokumentinio teatro tradicijos. Todėl čia kyla pavojus pakliūti į spąstus: iš vienos pusės – autentiškų pasakojimų, iš kitos pusės -  fiktyvaus, iliustratyvaus ir neįtikinamo jos atlikimo. Todėl čia reikėjo surasti naują raktą, ką daryti su tokiomis jautriomis istorijomis. Nesinorėjo, kad aktorius scenoje imituotų, vaidintų baimes. Juk tai yra jo istorija, tad su jį „peršviečiančiu“ pasakojimu reikėjo daryti kažką kito...

Mane labai įkvėpė muziejinis požiūris į aktorių kaip į eksponatą. Nes eksponatas, iš vienos pusės, yra tikras, o iš kitos pusės, jis turi kontekstą, sąlygotumą... Užbėgant už akių, galiu pasakyti, kad šiame spektaklyje aktorių scenoje nėra. Yra jų istorijos ir visa istorijų įkvėpta vizualioji pusė. Man atrodo, kad toks principas sukuria gerą įtampą tarp fikcijos ir realybės, tarp autentiškumo ir jo meninės išraiškos. O tai yra labai svarbi šiuolaikinio teatro tyrimo sritis.

 

Po įvairias teatro erdves išsidėstė skirtingi kubai – kambariai. Kiekvienas kambarys kalba apie atskirą baimę...

Olga Lapina: Dešimt aktorių istorijų išsirikiavo kaip dešimt baimės atspalviųĮ juos įtrauktas ir pats baimės neturėjimas bei noras rizikuoti. Man atrodo, kad viena svarbiausių šio spektaklio temų, yra baimė kaip žaidimas. Juk taip egzistuoja ir visa vaikų šiurpių kultūra: tai yra žaidimas su baime, savęs išbandymas. O jis padeda suvokti ir baimę peržengti.

Renata Valčik: Laboratorijos metu darėme lentelę apie baimes. Yra skirtingų baimių, bet yra vienodų, kurios išlieka per visus amžius. Pavyzdžiui, baimė nepažįstamų žmonių, baimė būti atstumtam, tamsos baimė, vienatvės, mirties... jos egzistuoja visą laiką.

 

Kartu kiekvienas kambarys – atskira scenografija, tad kuriate, galima sakyti, 12 skirtingų scenografijų. Ką jums buvo svarbu jose akcentuoti? Kas Jums padeda tokioje gausoje nepasiklysti ir surasti tinkamus sprendimus?

Renata Valčik: Juoda dėžė ir buvo idėja, nuo kurios atsispyrėme. Juoda dėžė - kaip skrynia, kurioje daug paslapties. Labai apsidžiaugėme, kai suradome šį spektaklio stuburą. Nuo tada viskas buvo paprasčiau: kiekviena juoda dėžė buvo skirta atskirai baimės temai. Kiekvienai temai norėjosi sukurti atitinkamą atmosferą, aplinką. Kadangi spektaklis skirtas šeimai, vaikams, norėjosi tą realybę kiek iškreipti, kad tai būtų prieangis tarp kažko nerealaus ir realaus. Juk kiekviena pasakojama istorija yra tikra, ir beje, labai buitiška. O vaiko baimė ir fantazija egzistuoja kiek kitoje dimensijoje, nei suaugusio žmogaus. Fantazijos persipina, vaiko vaizduotė dirba visu pajėgumu...

Pati turiu panašaus amžiaus vaiką, jis taip pat yra mano inspiracijos šaltinis. Man labai padėjo ir savo vaikystės, baimių prisiminimai. Tokios patirtys padeda surasti tinkamus sprendimus. Labai svarbu į darbą „įjungti“ visą savo intuiciją.

 

O kaip kilo idėja spektaklio pagrindu pasirinkti juodą dėžę? Ką ji simbolizuoja?

Olga Lapina: Mes kalbame apie baimes. O juoda dėžė yra tai, ko mes nematome. Tai kaip savotiška Pandoros skrynia. Dėžė yra paslaptis. O kas joje slepiasi, pamatysi tik ją atidaręs. Be to, tai yra pagrindinis „herojus“, dažniausiai naudojamas vaikų šiurpėse: juoda dėžė, juodas karstas, juodas grabas, juoda spinta... Juoda dėžė – įvaizdis, kuris savyje sutalpina labai daug atminties ir asociacijų.

 

Skirtingi kambariai – skirtingos baimės. Ar šioje instaliacijoje atrandate ir savo baimių kambarius?

Renata Valčik: Manau, kad per visas šias baimės fazes esu perėjusi. Esu įsitikinusi, kad per visas jas pereina kiekvienas iš mūsų. Kol augame, visi susiduriame su pavojais gamtoje, namuose ir naujose aplinkose.

Olga Lapina: aš esu kilusi iš tokios teatro mokyklos, kuri atstovauja nuomonę, kad „teatras yra ne taip, kaip gyvenime, o taip, kaip gyvenime galėtų būti, bet niekada nebus“. Mano, kaip menininkės atsakomybė, yra sugebėti apie tai kalbėti plačiau, objektyviau. Vis dėlto, manau, kad nėra nebaisių baimių. Lygiai taip pat kaip ir nėra mažų nelaimių.  

 

Kalbino Ugnė Kačkauskaitė

Nuotraukų autorė Laura Vansevičienė

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.

Ačiū! Jūs sėkmingai užsisakėte mūsų naujienas!