Kompozitorius Laimis Vilkončius: „Roko opera „Eglė“ – mano gyvenimo kūrinys“
2017-04-27

Gegužės 11 ir 13 dienomis Vilniaus kongresų rūmuose pasirodysiančios roko operos „Eglė“ kūrimo istorija išties nepaprasta. Didelės apimties kūrinys prieš daugelį metų draugėn subūrė tris žymius menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, dainų autorių ir atlikėją Vytautą Kernagį bei poetą Sigitą Gedą. Pastarųjų dviejų su mumis jau nebėra, tačiau kompozitoriaus L. Vilkončiaus užsidegimas neleido nugrimzti užmarštin ypatingam jo ir libreto autoriaus S. Gedos kūriniui.

 

Kad „Eglė“ po daugelio metų pagaliau išvystų dienos šviesą lėmė lemtingas L. Vilkončiaus ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus susitikimas – maestro iniciatyva roko opera „Eglė“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir žymiais solistais Vilniaus kongresų rūmų scenoje pagaliau bus pristatyta klausytojams. Apie ilgą ir vingiuotą roko operos „Eglė“ kelią iki didžiosios scenos kalbamės su jos autoriumi, kompozitoriumi L. Vilkončiumi.

 

Papasakokite šiek tiek roko operos „Eglė“ kūrimo priešistorės. Nuo ko viskas prasidėjo?

„Eglės“ gimimo istorija turi įdomias, net kiek netikėtas šaknis. Aš ir Vytautas Kernagis susipažinome tuometinėje Konservatorijoje, dabar Muzikos ir teatro akademijoje. Ketverius metus kartu mokėmės. Tik aš muzikos, o Vytas aktorinio meistriškumo. Vytas buvo labai aktyvus nepaskaitinio studentų gyvenimo dalyvis, aš truputį santūresnis, tačiau abiem teko dalyvauti studentiškuose koncertuose, kur vienas kitą ir išgirdome dainuojant savo kūrybos dainas. Būtent studijų metu pabandžiau sukurti pirmąsias savo kompozicijas, kurias atliko Kamerinis studentų choras. Taip susipažinome su vienas kito kūryba. Netapome artimesniais draugais, tačiau susitikę sveikinomės.

 

Studijas baigėme tais pačiais metais. Aš gavau paskyrimą dirbti Lietuvos radijo garso režisieriumi, Vytas išvažiavo į Maskvą tęsti masinių renginių režisūros studijas Valstybiniame teatro meno institute. Mūsų ryšiai visai nutrūko. Todėl tikrai nustebau gal po trejeto metų sulaukęs netikėto Vyto skambučio. Paaiškino baigiantis studijas Maskvoje ir kaip diplominį savo darbą ketinantis pastatyti roko operą „Eglė žalčių karalienė“. Prašė sukurti muziką.

 

Kaip reagavote į tokį pasiūlymą?

Iki tol operų nebuvau kūręs, tai man buvo didžiulis iššūkis, tačiau labai viliojantis. Andrew Lloyd’as Webber’is jau buvo visame pasaulyje išgarsėjęs savo roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Tos operos ne tik visą muziką, bet net žodžius mokėjau atmintinai. Ji man padarė didžiulį įspūdį. Tačiau stambios formos draminiam muzikiniam kūriniui sukurti vien entuziazmo nepakanka. Pirmiausia paklausiau Vyto, ar turi sumanytos roko operos libretą. Atsakė, juk yra Salomėjos Nėries poema. Pasakiau, jog poema netinka. Ji parašyta vienu rimu, joje nėra dialogų ir monologų, pernelyg daug autoriaus pasakojimo. Sceninei dramai to nepakanka. Vytas klausia: „Tai ką daryti?“. Atsakiau, kad būtų geriausia, jei koks lietuvis poetas mums specialiai sukurtų „Eglės“ libretą. Tada galėtume kartu su tuo autoriumi dirbti nuo pat pradžių, gal rastume kokių įdomesnių, neįprastų rakursų.

 

Kaip sekėsi libreto autoriaus paieškos?

Sprendimą Vytas rado labai greit. Nemažai dainų buvo sukūręs tuometinių lietuvių poetų eilėmis, todėl buvo kviečiamas į visoje Lietuvoje vykusius autorinius tų poetų kūrybos vakarus. Eilėraščių autorių pasakojimus Vytas pagyvindavo padainuodamas pagal Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, kitų poetų eilėraščius. Todėl paklausė, ar Sigitas Geda būtų tinkamas Eglės libreto autorius. Geresnio turbūt net negalėjau tikėtis. Antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje Sigitas dar buvo jaunas, bet jau neabejotinai talentingas kūrėjas. Taip abu su Vytu atsiradome S. Gedos bute Karoliniškėse, priešais poliklinikos pastatą.

 

Sigitas pribloškė iš karto mus perkeldamas tarsi į kitą pasaulį. Ėmė samprotauti, kad juk žaltys taip pat buvo ir senovės egiptiečių išminties simbolis. Kalbėjo apie lietuviškame Eglės epe užkoduotą konfliktą tarp Jūros ir Žemės gyventojų, vardino pagoniškų lietuvių deivių vardus. Dar nieko Sigitui neatsakius, buvo akivaizdu, kad mūsų pasiūlymas, kvietimas jį sudomino, uždegė. Ir kad galime tikėtis ne šiaip eiliuoto lietuviškos pasakos perkėlimo į teatro sceną, o kad Sigitas užgriebs gerokai plačiau, pasamprotaus apie visos žmonijos būties, išlikimo prasmę.

 

Po to prasidėjo bendradarbiavimas su S. Geda. Skaitėme pirmąsias scenas, fantazavome, trynėme ribas tarp pasakos ir pasaulio realybės. Mūsų entuziazmas augo stebint, kaip Sigitas mums ruošia tikrai labai įdomų, talentingą literatūros kūrinį. Deja, libreto kūrimas nevyko taip greit, kaip pernelyg optimistiškai visi trys tikėjomės. Netrukus paaiškėjo, kad Vyto studijų baigimui tikrai nespėsime. Dar juk turėjau sukurti muziką. Vytui teko kiek pasitraukti nuo „Eglės“, ruoštis baigti studijas Maskvoje. Mano nusivylimas buvo dar didesnis. Tiesą sakant, pagalvojau, kad S. Gedos libreto niekad negausiu, reiškia, roko operos nesukursiu.

 

Tačiau S. Gedos libretas visgi atsirado Jūsų rankose?

Po poros metų vėl netikėtai sulaukiau V. Kernagio skambučio. Nudžiugino pranešdamas, kad esu kviečiamas į jo namus Kaštonų gatvėje, kur S. Geda perskaitys užbaigtą „Eglės“ libretą. Tam vakarui Vytas buvo specialiai pasiruošęs. Jo kambaryje šviesa buvo išjungta, degė kelios žvakės, ant stalo stovėjo buitinis magnetofonas, priešais Sigitą stovėjo labai prastos kokybės mikrofonas. Vytas nuspaudė įrašymo mygtuką, Sigitas pradėjo skaityti.

 

Nuo pirmųjų sakinių buvome įtraukti pirmiausia Sigito skaitymo būdo, jo intonacijų. Joms apibūdinti randu tik žodį „archajiškos“. To neįmanoma paaiškinti, tai reikia išgirsti. Sigitui buvo labai svarbi ne tik žodžio prasmė, bet ir jo fonetika. Jis skaitė hipertrofuotai pabrėždamas priebalses, ypač šnypščiančias ž, š, č. Pamenu, nustebau, kad toks priebalsių pabrėžimas suteikia tekstui ne tik papildomos dramaturgijos, bet ir naujų, paslėptų prasmių. Vėliau kurdamas muziką kai kuriose scenose stengiausi tai išnaudoti.

 

Libretas padarė įspūdį ir man, ir Vytui. Net ėmėme svarstyti, kad statydami „Eglę“ panaudosime S. Gedos balso įrašą. Toks netikėtai įtaigus buvo tas balsas. Iš to įsimintino vakaro išsinešiau namo „Eglės“ libretą. Be papildomo susitarimo buvo aišku, kad dabar atėjo mano eilė dirbti.

 

Kuo įdomi Jums pasirodė lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ istorija?

Pirmiausia mane sudomino V. Kernagio pasirinkimas statyti būtent „Eglę žalčių karalienę“. Jau minėjau, kad tuo metu visi buvome paveikti A. L. Webber’io „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“. Pamenu, pagalvojau, kaip šauniai pasirinko A. L. Webber’is su libreto autoriumi Tim’u Rice’u. Biblinė Jėzaus Kristaus istorija žinoma visam krikščioniškam pasauliui, tai reiškia, didumai žmonijos. O tai leidžia operos autoriams nesileisti į buitinį įvykių atpasakojimą, neaiškinti veikėjų poelgių logikos. Kad ir ištarus frazę: „Aš nusiplaunu rankas, tuo tave sunaikindamas“, jos gilioji prasmė randa atgarsį kiekvieno krikščionio sąmonėje. Taigi operos klausytojas/žiūrovas tam tikra prasme tampa scenoje ar ekrane vykstančios dramos kūrėju.

 

Salomėjos Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“ buvo įtraukta į mokyklinę programą, todėl jos turinys buvo plačiai žinomas bent jau lietuviams. Reiškia, ir mums savo operoje nebūtina detaliau atpasakoti „Eglės“ turinį. Ir mes galime panaudoti tik tam tikrus simbolius, pafilosofuoti. Na, o kai libretą parašo tokio kalibro literatas, koks buvo S. Geda, pasitelkdamas tik jam vienam būdingą mąstymo būdą, abejonių nebelieka. 

 

Vis dėlto po roko operos „Eglė“ sukūrimo dar ilgokai teko palaukti, kol ji išvys dienos šviesą?

Operos muziką kūriau gal porą, gal trejetą metų. Žinoma, vildamasis, kad ji tuojau pat bus pastatyta. Tačiau likimas su žmonių gyvenimo keliais tvarkosi jam vienam žinomu būdu. Kai užbraukęs paskutinį partitūros takto brūkšnį paskambinau Vytui, jis pasveikino užbaigus didelį darbą, bet nuliūdino pranešdamas, jog dabar „Eglė“ jo jau nebedomina. Tuomet jis buvo pasinėręs į „Dainos teatro“ kūrimą. Mano operai reikėjo labai profesionaliai svinguotą muziką dainuojančių ir grojančių artistų. Tiesą sakant, apskritai svarsčiau, kur tokių Lietuvoje rasti. Tuo tarpu „Dainos teatro“ tikslai ir uždaviniai buvo kiti. Buvo liūdna likti su savo opera „visai vienam“, tačiau Vytą supratau. Netrukus mūsų keliai betarpiškai persipynė Valstybinėje filharmonijoje, daug bendradarbiavome, kurdami naujas koncertines programas, organizuodami koncertus ir festivalius, bet apie „Eglę“ nekalbėjome.

 

Taigi akivaizdu, kad nuo operos sukūrimo iki pagaliau pirmojo jos paviešinimo praėjo daugiau kaip 30 metų. Visus tuos metus ieškojau būdų pristatyti žiūrovams S. Gedos ir savo darbą. Apie savo „Eglės“ pastatymą kalbėjau su visais prodiuseriais/vadybininkais, pastačiusiais bent vieną roko operą ar šiuolaikinį miuziklą – praktiškai visi susidomėjo ir entuziastingai ėmėsi organizacinio darbo, sakė, „dabar tai jau tikrai“. Kalbėjausi ir su nestačiusiais roko operų, bet vadovaujančiais kuriam nors teatrui, ir su žymiais nepriklausomais režisieriais. Kai kurie mažiau žinomi teatro režisieriai, išgirdę gandus apie mano turimą operą „Eglė“, patys mane susirasdavo, siūlydavo net fantastiškas jos pastatymo idėjas. Tai Palangoje ant jūros kranto, tai Klaipėdos „Jūros šventės“ programoje, tai visame buvusių Vilniaus sporto rūmų parterio plote, žiūrovus susodinant tik tribūnoje, tai Vingio parko estradoje. Visi planai žlugdavo negavus finansavimo. Bet nenoriu sukiotis į praeitį.

 

Tačiau šiemet roko operą „Eglė“ ėmėsi statyti maestro Gintaras Rinkevičius kartu su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su maestro?

2015 metų rudenį profesorius Gintaras Rinkevičius labai mielai sutiko, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pagrotų mano autorinį koncertą. Ne tik sutiko, bet ir primygtinai pasiūlė į programą įtraukti mano stambios formos kūrinių ištraukas. Taip šis koncertas išsiplėtė iki dviejų dalių. Šalia kitų jame buvo atlikta ir pora numerių iš „Eglės“. Po to maestro paprašė susipažinti su visos operos muzika. Nežinau kokiais žodžiais išreikšti džiaugsmą, patirtą sulaukus maestro skambučio, kai pasiūlė pastatyti mano „Eglę“ Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pajėgomis, pakviečiant į talką solistus ir chorą. Ir nors šį kartą „Eglės“ pastatymas vėl nesulaukė jokios finansinės paramos, didelė kūrybinės grupės dalis sutiko dirbti vedini tik entuziazmo ir tikėjimo, vis tik kai akimirksniu buvo išpirkti bilietai į pirmąjį premjerinį koncertą-spektaklį, kai jau senka bilietai ir į papildomai paskelbtą antrąjį, jaučiu bene tvirčiausią per visus tuos dešimtmečius viltį, kad šį kartą gal jau niekas nebesutrukdys pristatyti mūsų su S. Geda operą „Eglė“ žiūrovams.

 

Parašėte operą vaikams „Paukštė“, baletą „Piteris Penas“, sukūrėte muziką teatro spektakliams ir kino filmams. Tačiau „Eglė“ – pirmoji ir kol kas vienintelė Jūsų sukurta roko opera. Kuo ypatingas buvo „Eglės“ kūrybinis procesas? Į ką labiausiai kreipėte dėmesį, ką stengėtės išryškinti?

„Paukštė“ buvo pirmoji mano opera. Nors dviejų veiksmų, vadinu ją operėle. Nes buvo kurta vaikams, neturintiems jokio specialaus muzikinio lavinimo, išskyrus gautą bendrojo lavinimo mokykloje. Toks ir buvo sumanymas. Pamenu, tada ilgokai svarstėme, kokį libretą pasirinkti. Iš karto sakiau, jog ir man, ir net atlikėjams vaikams nebus įdomu dalyvauti kokios nors naivos vaikiškos pasakos pastatyme. Pasirinkome Maurice’o Maeterlinck’o „Žydrąją paukštę“. Libretą pagal šią žinomą istoriją mums parašė Birutė Marcinkevičiūtė. Bendradarbiaudami su Birute atsisakėme didelės dalies „Žydrosios paukštės“ personažų. Mūsų operėlėje neliko visokių „oi, kaip baisu, oi, kas dabar bus!“ scenų. Ėmėme filosofuoti gyvybės ir mirties temomis. „Paukštėje“ išryškinome pagrindinę triadą: Šviesą, simbolizuojančią teisingumą ir gėrį, Naktį, simbolizuojančią pyktį, apgavystę ir klastą, ir viską vienijantį, gal kiek naivoką Laiką. Patyrėme, kad mūsų operėlės atlikėjai pradinukai viską suprato, nė karto mūsų nepaklausė, „o kas yra mirtis?“. Ir jų tėveliai neklausė mūsų, kodėl su tokio amžiaus vaikais bendraujame filosofinėmis žmogaus gyvenimo prasmės kategorijomis.

 

Kurdamas „Eglės“ muziką ėjau tokiu pat keliu. Pakartosiu – roko opera „Eglė“ neapsiriboja atpasakodama visiems žinomos stebuklinės pasakos turinį. Siužetas nepakeistas, tačiau S. Gedos tekste nėra tiesmukiško aiškinimo, koks personažų elgesys vertinamas teigiamai, koks smerkiamas. Tokia istorija galėjo nutikti bet kur šiandieniniame globaliame pasaulyje.

 

Tarkime, S. Geda įvedė pasakoje nesantį personažą Rupūžę, kurios vaidmenį atliks aktorius Vladas Bagdonas. Specialiai aktorius vyras, nes mūsų Rupūžė yra kokių 3000 metų amžiaus. Žmonija evoliucionuoja spirale, vis sugrįždama tai į senas madas, tai prie kažkada puoselėtų vertybių. Todėl operoje Rupūžė iš anksto žino, kuo baigsis visa istorija. Tik vadovaudamasi išmintimi nesistengia pakreipti įvykių kita linkme, užbėgti už akių nelaimei. Be to, Rupūžė yra išmintingas, ir vandenyje, ir sausumoje galintis gyventi padaras, operoje tampantis tarsi jungiamąja grandimi tarp konfrontuojančių Žemės ir Jūros gyventojų.

 

Kuo ši roko opera brangi Jums pačiam?

Taip ilgai užtrukus šios muzikos viešam pristatymui, „Eglė“ savaime tapo tarsi mano gyvenimo kūriniu.

 

Kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ sceninis-koncertinis pastatymas įvyks gegužės 11 ir 13 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Režisieriai Dalia Ibelhauptaitė ir Gediminas Šeduikis. 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.