Paskutinėje šį pusmetį VDU Teatrologijos katedros „Teatro klubo“ rengiamo paskaitų ciklo „Studentai apie teatrą“ paskaitoje buvo kalbama apie Beną Šarką ir Klaipėdos „Gliukų” teatrą.
Paskaitą vedusi menotyros ketvirto kurso bakalaurantė Beata Brazauskaitė susirinkusiuosius supažindino su Beno Šarkos kūrybos bruožais bei svarbiausiais „Gliukų” teatro spektakliais. Kas neturėjo galimybės sudalyvauti paskaitoje, kviečiu pasiskaityti, ką pavyko sužinoti apie šio kūrėjo, tituluojamo avangardinio teatro filosofu, kūrybą.
Beno Šarkos kūrybos bruožai
Režisierius ir aktorius Benas Šarka gimė 1963 m. 1988 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultete režisūros studijas ir tais pačiais metais įkūrė „Gliukų” teatrą. Šis teatras išsiskiria tuo, jog neatitinka tradicinio teatro normų, todėl dažnai apibrėžiamas marginalo sąvoka. B. Šarka žengia iš tradicinės teatro erdvės į specifines vietas - apleistus fabrikus, atviras lauko erdves, rūsius, palėpes, aikštes bei eksperimentuoja tradiciniais teatrinės raiškos elementais šiuos dekonstruodamas. „Kai aš veikiu, aš esu čia ir dabar, taikausi prie aplinkos, ar tai būtų scena, ar smėlynas. Viskas konkretu tik tiek, koks yra sąlytis,” - teigia menininkas. Spektakliuose verbalinis tekstas nėra dominuojantis, o centrine figūra tampa fizinis aktoriaus kūnas, kuris pasižymi atviru santykiu su scenos objektais ir kartu su žiūrovais dažnai atsiduria rizikos zonoje, kadangi pasirodymų metu menininkui kyla reali grėsmė susižeisti.
B. Šarkos vaidyba nėra psichologizuota, grįsta įsijautimo principu, kadangi personažai keičiasi – vienas veikėjas virsta kitu. „Gliukų“ teatre nėra ir tradicinių repeticijų, tad kiekvienas pasirodymas skiriasi, kuomet kinta veiksmų seka, objektai. Scenoje naudojami realūs daiktai, kurie tampa lygiaverčiais „aktoriais”, komunikuojančiais tarpusavyje. Spektakliuose dažnai „veikia” peiliai, pjūklai, ugnis, žemės, vanduo. B. Šarka savos kūrybą sieja su natūralumo, gamtos sąvokomis: „Aš daug būnu lauke, gamtoje, nes tai yra kitokia aplinka, - ne teatras, ne civilizacija. Dekoracijų nereikia, pati žemė skleidžia bangas, anksčiau žmonės galėdavo kalbėtis ne tik vieni su kitais, bet ir su aplinka”. Menininko vaidinimuose svarbios yra metafizinės patirtys, kylančios iš pasąmonės gelmių. Tam perteikti naudojamasi baltu grimu, sulėtintais judesiais, kas šį teatrą suartina su Rytų teatru.
B. Šarkos pasirodymams būdingi postmodernaus teatro bruožai – intertekstualumas, ironija, galutinės reikšmės nebuvimas, tad svarbus tampa žiūrovas, pats susikuriantis spektaklio prasmes. Taip pat „Gliukų“ teatro spektaklius galima įvardyti performansais – postmodernistinio meno rūšimi. B. Šarkai svarbu yra būti scenoje, o ne vaidinti, tad pagrindine išraiškos priemone tampa menininko kūnas. Nors šis teatras sulaukia įvairių epitetų dėl kitoniškumo ir dažnai yra įvardijamas kaip neprofesionalus, tačiau B. Šarkos kūryba, kurioje gilinamasi į ritualinę teatro prigimtį, yra unikali. Šiuo metu „Gliukų“ teatras yra vienintelis tokio pobūdžio teatras Lietuvoje.
„Gliukų“ teatro spektaklių pavyzdžiai
B. Šarkos pasirodymus galima suskirstyti į verbalinius ir neverbalinius. Verbalinėms improvizacijoms galima būtų priskirti 1997 metais pagal Gintaro Grajausko prozą ir poeziją pastatytą „Keafri”. Šiame spektaklyje ironizuojami kultūriniai, socialiniai stereotipai, neleidžiama susitapatinti su personažais, siekiama atsiribojimo efekto, leidžiančio žiūrovams kritiškai vertinti scenoje vaizduojamus stereotipus. Ironizuojama tikrovė, griaunama tradicinė tikrovės, lytinio identiteto samprata. „Keafri” svarbi garsinė raiška, scenos daiktai, atkeliavę iš socialinės aplinkos, tampantys veikėjais, lygiaverčiais aktoriams. Naudojamos gamtinės medžiagos – molis, vanduo.
Dar vienas spektaklis, kuriame naudojamas aktoriaus balsas - „A gu gu” (2001 m.), taip pat statytas remiantis G. Grajausko kūryba. „A gu gu” išsiskiria vizualine raiška, jame nėra nuoseklaus siužeto, lytinio identiteto, kinta veiksmo vieta, erdvę formuoja kuriami personažai. Taip siekiama dekosnstruoti stabilias reikšmes ir kurti vis naujas. Kinta ir scenoje naudojami daiktai, pavyzdžiui, buteliai: jie tampa muzikiniu instrumentu, kuomet tarp jų ir skardinės yra ištempiama styga, vėliau buteliai sudaužomi ir jų šukės virsta atskiru spektaklio personažu.
Iš neverbalinių spektaklių galima išskirti performansus „Kiaurai” (2006 m.) ir „Vabi sabi vasabi” (2011 m.). Monospektaklis „Kiaurai” pagal V. Šekspyro dramą „Karalius Lyras” pristatytas tarptautiniuose teatro festivaliuose Vokietijoje, Armėnijoje, Rusijoje, Suomijoje, Latvijoje ir Kroatijoje. Šiame pasirodyme B. Šarka sujungia performanso, japoniško šokio buto ir mugių teatro elementus. Anot B. Šarkos, jis bando kalbėti be žodžių, kūno ir sielos kalba, siekia atverti mitinę senųjų kultūrų atmintį, artimą suomiams ir lietuviams. Menininkas, interpretuodamas Šekspyro pjesę, atveria švelnumo, grubumo, meilės ir neapykantos jausmus, kuriuos perteikia per daiktus – pjūklą, plunksnas, kailį, virvę, lininį audinį.
Pats naujausias B. Šarkos darbas - „Vabi sabi vasabi”. Tai bežodis judesio spektaklis. Pavadinimą, remiantis dzenbudizmu, galima iššifruoti taip: „Vabi” – vienišumas, liūdnumas, „Sabi” – archaiškumas, archaiškas netobulumas, „Vabi Sabi” – nieko nėra tobulo, niekas nėra užbaigta, „Vasabi” – japoniški krienai. Šiuo kūriniu B. Šarka kritikuoja mūsų tradicines šventes, jų sakralumo praradimą, siekia atgaivinti ritualinę patirtį, atverti archetipinę žmonių atmintį. Kaip teigia menininkas, „mes dabar esame daugiau stebėtojai, tie mūsų ritualai – Užgavėnės, Trys Karaliai ar panašiai - jie nesvarbūs, nuvertėję, likę tik dėl tos pačios regimybės, nors dar ir nepakišti muziejuje po stiklu. Žmogaus atmintis labai trumpa, beprotiškai trumpa...”
Tai tiek įdomybių pavyko išgirsti paskaitoje. Norėtųsi „Gliukų” teatrui palinkėti kūrybinės sėkmės ir dažniau aplankyti Kauną bei kitus Lietuvos miestus. O visiems „Teatro klubo“ lankytojams – vasaros atostogų metu pabandyti užmegzti su gamta pirmapradį dialogą, apie kurį savo kūryboje kalba ir Benas Šarka...
Deimantė Dementavičiūtė
