Spektaklis „Juodi bateliai” | Repertuaras
  • Organizatorius: Blogi, VšĮ
  • Trukmė: 1 val.10 min.
Nuo 10.60 eurų
0 (Balsavo

0

)

Spektaklis „Juodi bateliai”, gimė iš Sebastian Majewski pjesės “Dėšinys ir Kairys su kulniuku”, kuri Lenkijos publikai pirmą kartą pristatyta 2007 metais.  Tai siurrealistiškai dokumentinė dviejų Trečiojo Reicho propagandos ministro žmonos Magdos Goebbels batų kelionė nusitęsusi per XXa. antros pusės Lenkijos istoriją. 

Kairys ir Dešinys, užkietėjusios nacės bateliai, savo kelionę pradeda garsiajame Niurembergo teisme, kuriame jiems skiriama žiauriausia bausmė- tremtis į Rytus. 

  

[d]        mus apkaltino                      

tik dėl to

kad nesudegėm

ir likome

savo vietoje

[k]        ir dar nutarė

kad mes prisidėjome

prie tautos

išnaikinimo

mes

magdos goebbels batai

      …

[d]        sakote

kad šiek tiek persistengėm

[k]        okei persistengėm

Režisierius Aivaras Micius apie spektaklį: „Rytų Europos pokario istorija išsiskiria savo brutalumu, ji kaip mėsmalė traiškė ištisas tautas, jų žmonių gyvenimus. Nors regiono šalys skiriasi, tačiau jas vienija bendros įvykių sekos paženklintas skausmas. Nėra šeimos, kurioje nesivaidentų kraupių prisiminimų ar nežmoniškų išgyvenimų šmėklos. Vakarai savo atgimimą pradėjo po karo pabaigos, tačiau Rytai dar ir šiandien vaduojasi iš praeities traumų gniaužtų. S. Majewski tai puikiai užčiuopė ir su groteskišku prieskoniu perteikė tai savo pjesėje. Tai dabar gyvenančio žmogaus santykį su istorija ir pačiu savimi reflektuojanti dramaturgija. Ši tema aktuali ir mums Lietuvoje, kur XX a. istorinės traumos ir jų įtaka dabarčiai vis sunkiau suprantama, ypač jaunajai kartai, tačiau tuo pačiu metu šis laikotarpis lieka vienas didžiausių mūsų visuomenę priešinančių klausimų. Negana to, vyraujantis pasimetimas, baimė, apčiuopiamos tikrovės nykimas, socialinių medijų manipuliacijos ir konspiraciniai burbulai išvirsta į makabriškas žiniasklaidos antraštes, absurdiškus politikų pažadus, nesustabdomą norą turėti nuomonę visais klausimas. Kai išgirsti kitą darosi vis sunkiau, o sustoti ir įvertinti kur atsidūrėm ir kur judame nėra laiko, kai asmeninė tiesa tampa svaresnė už faktus, o racionali diskusija pakeičiama ideologiniais kaltinimais, priešintis svarbiau nei išgirsti, kyla jausmas, jog pasibaigia  dar vienas laikotarpis ir mes įžengiame į savotišką visuotinį sapną. Jame taisykles kuria garsiausiai rėkiantys ir matantys daugiausiai priešų, tarsi košmaras, kuris ryja atsisakančius būti jo dalimi. Manau, būdai kaip kautis, bandyti pabusti iš šio reiškinio, yra keli. Pirma, tiesos siekimas, net kai ji yra nepatogi, gali skaudinti, nuvilti. Antra - humoras. Kuo jo daugiau, tuo geriau. Jei dauguma žmonių praranda gebėjimą pasijuokti iš savęs, savo įsitikinimų ar klaidų, sąmoningai, kartais viešai demaskuoti savo rimtumo ir teisumo kaukes, tuomet bet kuri visuomenė atsiduria pavojuje tapti vienos nejudinamos tiesos mechanizmu. Jis prieštaraujančius nužmogina iki daiktų ar ideologijos, tuomet išmeta juos kaip nereikalingus ar svetimus. Deja, šiandien matome, jog šie reiškiniai nebėra vien tik praeities istorija.

Režisierius: Aivaras MiciusVaidina: Kamilė Petruškevičiūtė, Fausta SemionovaitėKompozitorius: Mantvydas Leonas PranulisVideomenininkas: Kornelijus JaroševičiusKostiumų dizainerė: Simona DavlidovičiūtėŠviesų dailininkas: Edgaras VarkulevičiusDramaturgijos asistentė: Inga SanakojevaitėScenografijos asistentė: Aušra Tubutytė

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė | Jaunųjų menininkų programa Atvira erdvė‘19

Nuotrauka- Dainius Putinas

 [U1]Nieko nepasakantis sakinys

 

Kalendorius
${ city }
  • ${ city }
${ year }
${ monthString() }
P A T K P Š S
${ dayItem.day }
nuo
iki