Lietuviai drąsūs. Jie nebijo skųstis ir verkšlenti. Dar jie drąsūs, nes turi drąsos nusižudyti. Po spektaklio „Drąsi širdis“ pats nejučia pradedi ironiškai mąstyti ir kalbėti. Pasijuokti iš paties savęs sveika, tai daug geriau, nei skųstis.
Spektaklio pradžioje pasijunti, tarsi būtum seminare. Aktoriai diskutuoja tarp savęs ir net kyla noras įsiterpti į jų pokalbį. Taigi spektaklis kėsinasi į žiūrovą, jį įtraukia. Iš pradžių aktorių diskusija atrodo rimta, tačiau greitai pervirsta į absurdiškas išvadas, sukeliančias audringą žiūrovų juoką pro ašaras.
Pasirodo, darbas – yra didžiausia lietuvio yda. Jos būtina atsikratyti, nes dabar žmogus tik dirba ir nemato gyvenimo. Lietuvis vyras dirba, kad uždirbtų pinigų ir daugiau laiko praleistų su žmona, bet kadangi daug dirba, tai su žmona mažai matosi, todėl žmona supyksta ir lietuvis vyras dirba dar daugiau, kad nereikėtų su ja matytis ir pyktis... Tokios neišsprendžiamos uždaro rato problemos gadina gyvenimą, o iš pažiūros yra absurdiškai juokingos.
Paprastos mintys, tačiau taikliai pasakytos sukelia juoką iš paties savęs. Paskutinė išvada – išmokyti lietuvių tautą verkti, kad jos gailėtų atvykę užsieniečiai ir duotų pinigų. Verkiančios mergaitės gatvėse, verkiančios stiuardesės lėktuvuose, netgi ašarojantys krepšininkai ir prezidentas.
Antroji spektaklio dalis visiškai kitokia, galima sakyti, jog tai visiškai kitas spektaklis. Joje analizuojamos savižudžių istorijos, per kurias veikėjai supranta, kad nori gyventi dėl menkiausios smulkmenos.
Trumpai: pirmojoje spektaklio dalyje ironizuojamas lietuvio įvaizdis, antrojoje – savo gyvenimo istorijas pasakoja savižudžiai.
Rekomenduojame:
- Kiekvienam lietuviui ir Lietuvos piliečiui
- Tiems, kurie mano, kad kalbėti apie lietuvio įvaizdį ir patriotiškumą nuobodu ir nieko verta
- Tiems, kurie nori pažvelgti į savo gyvenimą ir šalies ir nebijo iš savęs pasijuokti
- Tiems, kurie bent kartą susimąstė apie savižudybę
Temos: tautinis identitetas (tapatybė), jo reikšmė žmogui; žmogiškos vertybės; nesugebėjimas vertinti gyvenimo.
Viktorija Valackaitė
Teatrai.lt
Spektaklis nuvylė. Pritariu kitiems komentarams. Pirmos dalies pabaigoje maniau, kad pagaliau veiksmas įsisiūbuos, bet antra dalis pribaigė visiškai. Man buvo nepatogu prieš savo kompaniją, kurią įkalbėjau eiti į šį spektaklį. Pasiilgau tikro teatro su turiniu, dekoracijom, stipria režisūra ir vaidyba. Prie gero gėrimo taurės mes visi gal net įdomiau galim padiskutuot apie identitetą ar tapatybę, O tie svaičiojimai apie mirtį ir n kartų pakartotas scenoje numirimas, švelniai tariant, komedijos nepriminė. Įdomu, ar spektalio kūrėjams visas šis darbas atrodo pavykęs? Sėkmes.
Labai norėčiau, kad šį komentarą paskaitytų kas nors iš kūrėjų/atlikėjų :) Pirmos dalies pabaigoje, kai vienas iš aktorių pranešė sudainuosiąs dainą, mano palydovas nejuokais sunerimo. Kaip paaiškėjo, jis skubiuoju būdu puolė spręsti dilemą, ką reiktų daryti, jei aktorius dabar imtų... giedoti himną; stotis ar nesistoti??? Juokiausi iki ašarų! Beje, man spektaklis taip pat pasirodė nuobodus, ištęstas ir nevienalytis. Antrąją dalį būtų galima sutraukti į 15-20 minučių, pridėti prie pirmosios ir nekankinti žiūrovų. Per antrą dalį pagalvojau: tikiuosi, mieli kūrėjai, kad į šį spektaklį per neapsižiūrėjimą neatėjo nė vienas tėvų tų, kurie pasikorė, palindo po traukiniu ar kitaip pasitraukė iš gyvenimo. Neabejoju, kad priverstumėte juos netektį iš naujo išgyventi vieną, du, tris ar kiek ten kartų! Beje, nenustebčiau, jei jie nepavadintų Jūsų spektaklio komedija ar antidepresantu. Turiu prisipažinti, pirmą kartą užkliuvo aktorės Arsobaitės balso tembras (1-je dalyje). Na toks nemalonus buvo... Prisipažinsiu ir daugiau: taip pasiilgau spektaklio su tikrom dekoracijom ir kostiumais, pasiilgau spektaklio, kai žiūrovas neprivalo dalyvauti vaidinime, neprivalo atsakinėti į aktorių klausimus, reaguoti į pastabas, kai prožektoriai šviečia į aktorių, o ne į pasimetusį ar provokuojamą žiūrovą. Šiaip ar taip, tai tėra mano asmeninė nuomonė, tad kreipkite dėmesį į ją tiek, kiek tai Jums atrodo įdomu ar naudinga :)
Be galo nuobodus spektaklis, labai ištęstas. Silpna mintis, o tiksliau pagrindinės minties nebūvimas, o tik blaškimasis, silpna rezisūra ir vaidyba. Esu mačiusi C.Graužinio tris spektaklius. Pirmą - prieš 10 metų. Režisierius nė kiek nepasistumėjo į preikį: ištęstas ir nuobodus. Tokie kaip šis spektakliai gal būt (stipriai sutrumpinus ir išryškinus, pagrindinę mintį) galėtų pretenduoti į radijo teatrą, kurio nereikia žiūrėti, bet užtenka klausytis.